Lietuvoje tapo įprasta, kad galima tyčiotis iš visų silpniausiųjų. Pavyzdžiui, iš sergančiųjų sunkiomis ligomis, atimant dalį jiems per viešas akcijas telefonu suaukotų lėšų ar apmokestinant jų statomus automobilius prie gydymo įstaigų. Tyčiotis galima iš senolių, įstatymais įvedant jiems bado dietą. Vaikai taip pat turi kęsti patyčias. Ir nebūtinai dėl bendraklasių žiaurumo, bet ir dėl pasipinigauti nusprendusių suaugusiųjų. Net sunkių problemų prislėgti mažieji, susigundę tuo, kad galės nemokamai sulaukti pagalbos telefonu, turi atsiimti dvigubai. Vienąkart - už tai, kad yra per maži patys susidoroti su problemomis, kitąkart - už tai, kad vis dėlto bando ieškoti pagalbos. Mat nemokamos pagalbos nėra. O dėl milžiniškų telefono sąskaitų įsiutę tėvai tikrai nepaguos savo atžalos.
Stebimasi, kad Lietuva, nepaisant visokiausių gražių vietinių ir europinių akcijų, vis dar pirmauja pagal savižudybių skaičių. “Nemokami” telefono numeriai jau rašinėjami net ant nelaiminguosius viliojančių tiltų. Ne viskas dar išbandyta. Galbūt padėtis pagerės, jei ir virves su įspėjamaisiais užrašais pardavinėsime? Ar užkalsime daugiaaukščių langus?
Kol kas Lietuvoje kalčiausi yra silpnieji. Nes jie nedrįsta skųstis. O tyliai išsakytos problemos negali būti išgirstos.
