Apie Lietuvoje skriaudžiamus baltarusius, rusus, lenkus, latvius, žydus, totorius, britus, libaniečius ir visas kitas pasaulio tautas postringavimų pasigirsta vis mažiau. O tos dar likusios kalbos kažkaip stebuklingai susitelkia vieno asmens - Valdemaro Tamoševskio, vadinančio save visų tautinių mažumų atstovu, lūpose. Paskutinis pasipiktinimo pliūpsnis kilo dėl finansiškai „nuskriaustų” geležinkelininkų, kurie per dvidešimtmetį nepriklausomybės taip ir neišmoko lietuviškai pasakyti, kaip, kada ir kur pasukti turi šimtus vagonų traukiantys šilumvežiai.
Nelabai tik aišku, kodėl nesipiktinama, kad, pavyzdžiui, dėstytojauti į universitetus nekviečiami ką tik profesinę mokyklą baigę staliai, o lėktuvų pilotais neįdarbinami mėsininkai. Jie, reikia suprasti, turbūt irgi yra diskriminuojami, pavyzdžiui, dėl savo pasirinktos profesijos?
Lietuvoje yra daugybė puikių pavyzdžių, kai net ilgiau neplanuojantys čia likti užsieniečiai vos per metus išmoksta kalbėti lietuviškai. Iš pagarbos šaliai, kurioje šiuo metu gyvena, ir dėl pagarbos sau. Vis dėlto dalis Lietuvos piliečių linkę laikyti save skriaudžiamais, nei patys šiek tiek pasistengti. Galbūt laikas būtų pripažinti, kad skriaudėjas yra ne Lietuva, jos įstatymai, o paties „nuskriaustojo” įsitikinimai?
