Pusė milijardo litų - skamba patraukliai, jei yra galimybė juos gauti. Arba skamba grėsmingai, jei ta pusė milijardo prarandama. Prarasti Lietuvos valdininkai sugeba. Gauti dažniausiai sugeba tik tuo atveju, jei gauna asmeniškai. Kažkas blogai suskaičiavo, kiek taršos leidimų Lietuvai reikės. Pusę milijardo lyg vienu vėjo gūsiu nupūtė.
Pasiteisinimai Lietuvoje būna visiškai standartiniai. Jei prigriebiamas korumpuotas asmuo, kalbama apie politinį susidorojimą. Jei paaiškėja aplaidumo ar nekompetencijos faktas, teisinamasi, kad trūksta lėšų. Šiuo atveju Aplinkos ministerijai neva trūko lėšų, kad įdarbintų reikiamus specialistus.
Gal ir trūko, lėšų dabar visiems trūksta. Vadovaujantis šia logika galima pateisinti bet kokį veiksmą ar neveiklumą. Bet kas gali ateiti į darbą, pasikrapštyti pakaušį ir atsidusti: tiek to, gal čia ne mano reikalas, nes trūksta lėšų. Kai jų atsiras, štai tada ir padirbėsime iš peties. Taip pažeidžiamas priežasties ir pasekmės dėsnis. Iš pradžių reikia atlikti darbą, o tik paskui tikėtis įvertinimo.
Standartiniai pasiteisinimai gali prajuokinti piliečius, bet blogiausia, kad jų užtenka. Nelieka nė vieno atsakingo žmogaus, o kalta tik sistema. Sistemos juk nenubausi.
