Emigruoti neskatinu. Tiesiog naujiena, kad geras draugas be atgalinio bilieto išskrenda ieškoti laimės į užsienį, pribloškė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Netrukau prisiminti ne sykį jo kartotą teiginį: emigracija - šlamštas, kad ir kas nutiktų, Lietuvos nepaliksiu. Niekad neabejojau, kad žmogus savo žodžio laikysis. Klydau. Paaiškėjo, kad be darbo praleistas pusmetis ir kišenėje švilpiantys vėjai gali palaužti bet ką. Tiek žmogų, turintį vidurinį, tiek aukštąjį išsilavinimą. Tiek suvirintoją, tiek žurnalistą, tiek architektą.
Kaip į augantį nedarbą ir dėl jo kylančią emigraciją reaguoja valdžia? Niekaip. Turi kitų, svarbesnių klausimų. Vienas jų - skaičiavimas. Kiek ir iš kur kilusių lėšų 2010-aisiais pasieks valstybės biudžetą, jau yra apskaičiuota (apie tai šiandien rašo “Vakaro žinios” 2-3 p.). Tinginiavimu neapkaltinsi! Tačiau ar ši veikla “į temą”?
Valstybėje nuolat mažėja ne tik dirbančių žmonių, bet ir gyventojų. Aišku, kad praradusiųjų darbą ir palikusiųjų šalį indėlio biudžetas nesulauks, o tokių asmenų bus ne keliasdešimt ir ne keli tūkstančiai. Kur kas daugiau. Kaip bus kompensuojamas šių žmonių pajamų trūkumas biudžete? Likusiųjų Lietuvoje (jei tokių dar bus) sąskaita.
