Amžinosios vertybės taip lengvai nepasklinda visuomenėje, kaip atrodo mūsų didiesiems moraliniams apologetams. Kaip ir dirbant bet kokį darbą, tam reikia sąžiningų pastangų. Tik valdžios atstovams - mažiausiai sunkmečio paliestos socialinės grupės - atrodo, kad prarastas darbas, sumažėjusios pajamos, skurdesnė buitis ištrins žmogui vartotojo sąmonę ir pavers jį dvasinga būtybe. Tiesa yra kiek kitokia.
Neatvėrus piniginės šiandien nuo gausiai nukrauto kultūros stalo negausi nė trupinio. Dar atsimename tuos laikus, kai vieną dieną per savaitę muziejai visiems atverdavo duris nemokamai. Neseniai pasigirdo siūlymas šią numarintą tradiciją atgaivinti, tačiau jo niekas neišgirdo. Kitų kultūros sričių priartinimo prie imlaus, bet, deja, nemokaus jos vartotojo net siūlyti nedrįstama.
Praleidome išskirtinę progą bent Vilniuje susikurti prieigas prie kultūros, kurią vartojant nieko nereikėtų mokėti. Europos kultūros sostinės titulą jau perleidome kitiems. Tačiau net pernai, kai dar juo didžiavomės, buvo aišku, kad liksime prie suskilusios geldos. Išliekamoji jo vertė nebent ta, kad ir ateinančios kartos narstys, kur išgaravo milžiniški neva kultūrai skirti pinigai.
