Lietuva - saugiausia šalis planetoje. Tai nuolat tvirtina mūsų gynybos politikos formuotojai. Tik žmonės pastebi: tokios politikos Lietuvoje neliko. Karo lauko principai “nieko neklausinėti, bet aklai vykdyti įsakymus” jau seniai perkelti į Vyriausybės koridorius. Vienintelis didžiųjų Vakarų valstybių argumentas, kodėl kariai turi kovoti už nežinia kieno laisvę Afganistane, - taip reikia. Taikos laureatas Barakas Obama, šiemet pasiuntęs rekordinį JAV karių skaičių į Afganistaną, negali pasakyti, nei koks šio karo tikslas, nei kada jis baigsis. Mainais už tylą “užtikrinamas Lietuvos saugumas”. Be abejo, net keliais lėktuvais prieš Rytų kaimynės ar kitų didžiųjų valstybių atominius mygtukus.
Būtent dėl to Lietuva neturi teisės klausinėti, kodėl būtina atimti likusius duonos trupinius iš tautiečių ir atiduoti juos į bendrą NATO katilą. Kodėl kariškius siunčiame į mirtį ryškiaspalvėmis uniformomis, nes reikiamoms nebėra lėšų. Kodėl turime patys už savo pinigus valyti minas bei chemines atliekas iš Baltijos jūros, kai jų savininkės - tos pačios NATO šalys - nesiteikia pajudinti nė piršto.
Be abejo, net ir į mažos Lietuvos balsą galėtų būti atsižvelgta. Jei tik mūsų deleguoti tautos atstovai, užuot besąlygiškai nusižeminę, išdrįstų prabilti, ko reikia Lietuvai.
