1 nuotr.Su Naujaisiais metais, mieli skaitytojai! Jau vidurnaktį pasitiksime Tigrą.
Tikriau - Tigro metus. O tikriausia - 2010-uosius nuo Kristaus gimimo. Ar 54-uosius - nuo Kubiliaus. Ir pirmuosius ar antruosius (žiūrint kaip skaičiuosime ir kas bei koks jūsų buhalteris, mokesčių inspektorius ar “kuruojantis” jūsų bylą ir piniginę valantinas) - nuo jo vadovaujamos Vyriausybės.
Ne vienas iš mūsų - stovėdamas Senųjų ir Naujųjų metų tarpukirkšny - prisimena tai. Prisimena, kas buvo ir ko galėjo nebūti. Mano, kad anąmet kažkas galėjo būti net blogiau nei yra dabar. Svajoja, kad kitąmet bus geriau nei buvo vakar; viliasi, kad to “geriau” dar sulauks. Jei DAR nebus mažinama, atimama, uždedama. Gal taip ir neatsitiks, nes krizei, anot pliktelėjusio ir į Leniną be barzdos ir šarvuočio panašaus mūsų premjero, jau beveik KAPUT. (Šioj vietoj premjeras atsikerta: jei plaukai būtų geras daiktas, tai ant subinės neaugtų - sutinku.)
Jachta
Ateinančiais, t. y. Naujaisiais, metais, mes net per ledą plauksime, nes pati didžiausia tautos ir valstybės šventė gali būti visai ne Žalgirio mūšio jubiliejus, o DIDINGOJI akimirka mums pasiekus dugną. Ir visai nesvarbu ar kojom, ar burna. Svarbiausia, kad galėtume atsispirti ir kilti.
Jei gerai girdėtume horoskopinius pranašus - vaivas, palmyras, nijoles ar andrius - ir juos tinkamai suprastume, dugnas būtų jau čia pat - tik ištiesk, žmogau, kojas. Daugelis patiklesnių ar silpnesnės sveikatos - ima ir ištiesia. Ir grimzta. Morgų koridoriuose. Bet kadangi mūsų Vyriausybė ir kiti andriai niekaip neskęsta ir negali pajausti to sumauto švento Jurgio-gelbėtojo, vardu dugnas, apie DUGNĄ ir jo naudą tautai bei valstybei pasakoja kone kasdien; nes JIE plaukioja tik aukštai - vandens paviršium, kur ir lemta “gyventi” tiems, kurie neskęsta.
Kai suprantame, kad dugnas, nuo kurio galima atsispirti, yra tik juoda apgavystė, reikalinga ir ne valstybei, ir ne tautai, o KAŽKAM, imame ir perkame net neobliuotas lentas - tai karstui, tai naujam dugnui. Kartais gal partijoms, gal elitinei bjaurasčiai, kurias mes - tyčia ar orų prognozių suklaidinti - išsirenkame sau, kad jie gyventų ne mums, bet mūsų sąskaita: ir - vėlgi - TIK SAU. Tie, kurie plaukia vandens paviršium ar viršum mūsų, visuomet nėra dezodorantai, bet TIE - ir plaukia... jachtom.
Valtis
Kažkodėl mūsų valdžia labai mėgsta kalbėti apie dugną, kuris, jos manymu, yra ir tautos ir valstybės išgelbėtojas, - kai jį pasieksim, kai nuo jo atsispirsim, kai pradėsim kilti! Lietuvoj ar Lietuvos DUGNAS nėra paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo skenduolio žvilgsnio - bent jau nesusipratėliams.
Mūsų dugnas - turiu atsakingai pareikšti - yra GERAS. Anot mūsų valstybininkų, jis turi išgelbėti ne tik mūsų finansus, ekonomiką, nedarbą, emigraciją ir kitus su tarptautiniu seksu susietus dalykus, bet ir vietos mokytoją, kultūrininką, daktarininką - net tą konditerį, kuris su panelės prezidentės parašu supjaustė puskalėdinį biudžeto pyragą. Ir supjaustė taip, kad kitąmet kai kam pyrago skonis bus pamirštas - iki gyvenimo pabaigos. Ar kadencijos.
Inkaras
Priekabesnis skaitytojas nepatikliai paklaustų: na, kam mums naujas dugnas, jei dar seno nepasiekėm? Tokiam skeptikui, kuris tikriausiai yra opozicionierius ar bent jau jų šnipas valdančioj koalicijoj, galima be jokios sąžinės atrėžti: Naujaisiais reikia viską keisti - žinoma, tik ne Vyriausybę.
Ji yra Dugno vyriausybė, ir šitą - bent jau pensininkai atšalusiom kojom - tikrai žino. Ji - Vyriausybė - žino ir kur, ir kaip skęsti. Ji žino, kad dieviškasis Dugnas jau negiliai: atsispirkim - galų gale, bilietų dar yra.
Vietoj pesimizmo
Jei Vyriausybės šunlaivis inkaro nepakels ir mes neatsispirsim nuo dugno, nepakilsim nuo jo ir vadinsimės ne lietuviais dugne, o tiesiog padugnėmis.
