Melagiai ir cinikai

Pensininkų dažnai negaili net nuosavi vaikai. Tad negi jų gailės mūsų (t. y. ir JŲ) Vyriausybė. Ji turi svarbesnių problemų nei pažadas atkurti per krizę apkramtytas pensijas. Ji susirūpinusi savo skolom: 1 mlrd. litų diametro skylė kitų metų biudžete jai daug mielesnė nei tas kažkada „netyčia išsprūdęs“ pažadas pensininkams: grąžinsim. Kita vertus, pensininkams, anot jos, vis tiek jau kaip ir laikas... aukotis dėl tėvynės (jei nespėjo anksčiau), - tad kam jiems tie pinigai. Gana bus ir... pusės pažado (matyt, tikimasi, jog ir pusė pensininkų net to pusės pažado išsipildymo nesulauks). Žinoma, JI taip tiesmukai ir vulgariai nevograuja; ji švelniai kaip gyvatė šnypščia; gal net bando paglostyti; ar užglostyti. Ji, seilę pakabinusi, meluoja profesionaliai - kaip ne kaip, bet rinkimai nenumaldomai artėja. Tik šiandien net pačius patikliausiuosius apgauti nelengva: pensininkai - ir netgi vaikai, - pasirodo, jau žino, kas atsitinka melagiui, kai... melagis meluoja ir per tiltą važiuoja. Gaila, bet Vyriausybė - dar ne.

Kaulas

Jai, kad ir kaip pensininkų bei kitų neperspektyvių tautos atstovų ji nekęstų, vis dėlto svarbu numesti jiems nuo savęs atitrauktą kaulą: „4 proc. bus mažinamos ir kitos išlaidos, dalis iš biudžeto išlaikomų žmonių bus atleista“. Keista, bet, man regis, „dalis iš biudžeto išlaikomų žmonių“ (tie, kurie bus atleisti) ryt poryt dar labiau neapkęs pensininkų: dėl jūsų, rupūžės, mus meta lauk iš šventų vietų. Kurios sritys kentės mažinant išlaidas ar tiesiog metant „už borto“ vieną kitą ministerijų klerką, dar niekas nežino. Net neįtaria. Beveik neįtaria. Tik vienas ministras - asfalto, „čiugunkelio“ - prasitarė ir prisipažino, kad „aš visada esu šalininkas, kad geriau mažiau darbuotojų dirba, bet daugiau uždirba“. Ot, smailas - nori likt ministerijoj tik su sekretore; ir daugiau užkalt; vargiai išdegs, - jei ne premjeras, tai žmona uždraus; nors kai gresia tokia alga (pusė ministerijos biudžeto), gal žmona ir nusileis; ar bent jau žiūrės pro pirštus. Ir tai tik pro svetimus.

Nematomas žm.

Kai kalbama apie pašalpas, pensijas, socialines išmokas ir visus kitus dalykus, kurie nervina arba sotina tautą, dažniausiai keikiama Finansų šefė, o dar dažniau pats premjeras. Na, suprantama, ir pati Vyriausybė.

Bet kažkaip retai girdime apie tą žmogų, kuris tiesiogiai atsakingas ir už pensijos, ir už pašalpos, ir kitokį socORĄ, atseit socialinę apsaugą ir - dar juokingiau - darbą. Dažnas tautietis net dorai neįsimena TOS kontoros, kuriai jis vadovauja, pavadinimo. Jo beveik nematyti jokiose televizijose (gal dirba?), jo beveik negirdėti jokiuose radijuose (gal socializuojasi?), apie jį beveik nerašo jokie dienraščiai (gal nėr apie ką rašyti?). Tad ir aš nerašysiu, tik dėl visa pikta skleistelsiu JO darbovietės adresiuką: A.Vivulskio g. 11, LT-03610 Vilnius. Rašykit ir prašykit, jeigu jūs ruošiatės tapti tėvu; rašykit ir prašykit, jeigu jūs ruošiatės tapti ne tik motina, bet UŽ TAI ir sėsti.

Kariai

Visuomet Lietuva garsėjo kovingų vyrų gausa. Na, kaip be nuostabos ir džiaugsmo ašarų akyse šiandien galime žiūrėti į liberalus (atleisk, vyr. lybero, už suprantamą ir žmogišką pavydą skirsnelyje „Kaulas“). Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje PVM tik arba TIK 21, o ne 23 proc. - tai jūsų, liberalų, ginklų galios rezultatas. Žinoma, daug kur PėVėeMai kone perpus mažesni, o pensijos kone triskart didesnės, bet - nesilygiuokim į idiotus. Savo penkiasdešimties procentų sausainį atgaline data mūsų pensininkai vis tiek sučiulps pasimirkydami į nesaldintą arbatą. Tuo tarpu jiems patarkime.

Vietoj recepto

Liberalų pica: imame 50 proc. konservatorių negrąžintos pensijos, 2 proc. mūsų išloštų mokesčių, „Snoro“, „Maisto“ - žodžiu, lygiaverčių - bankų turto, viską supilame į tam reikalui paruoštą kubilą, įmetame žiupsnelį melasos arba nomenklatūrinį melagį, šiek tiek cinamonų, arba vieną valstybinį ciniką ir, įjungę atominį dviejų vatų sekmoką, gerai išmaišome. Paskui viską padegame ir liberaliai šliaužiame į labdaros valgyklą. Skanaus!