Nors didžiosios metų šventės artėja nenumaldomai, mūsų žmonės nelabai trykšta džiaugsmu: užpūtus žvakutes ant Kalėdų eglutės ir naujamečio torto, užges ir Ignalinos AE. Taip dorai ir “naudingai” tautai ir valstybei buvo susitarta su naująja Maskva, atsiprašau, - su senuoju Briuseliu. (Mūsų valdininkai tariasi su bet kuo, kad tik nereikėtų tartis su savo žmonėmis.)
Lietuva uždarys AE. Briuselis - nėra Lietuvos žmonės, vadinasi, pažadą teks tesėti. Elektra brangs. Bet ne Briuseliui, o mums. Žinoma, tik laikinai - kokį pusamžį, nes šalia senosios AE žadama statyti kitą, naują. Kas čia - kokios penkios dešimtys metų, ir vėl gyvensime gerai.
Aišku, ne visiems kaip ir visąlaik bus gerai, nes ne visi... gyvens. Bet jau kas sulauks, tai švies net be “batareikų”... nes mūsų valdžiai atominė energetika rūpi. LABAI rūpi, kitaip argi Seimo Atominės energijos komisijai vadovautų koks nors neišmanėlis. Tačiau - nelįskime į smulkmenas, - kol turėsime naują RooOOko vardo AE, dar praeis, kaip jau minėjau, “kelios kartos” laiko, o pigios elektros reikia jau šiandien - negi grįšim į balanos gadynę.
Tam kai kurie Lietuvos “protai” turi šiokių tokių idėjų ir, žinoma, talpių maišų pinigams, kuriems tiesiog privalu jas įgyvendinant byrėti į bedugnius maišus. Todėl projektai, kaip pasigaminti pigios lietuviškos elektros (energijos), kasdien stebina ne tik vietinius, bet ir svetimšalius - tiek nusimanančius, tiek ne, tiek žaliuosius, tiek visai žalius.
Elektros kompleksas
Aišku, graiko Sofoklio drama “Elektra” mūsų tautinei energetikai jokios įtakos neturi, bet elektros (iš mažosios raidės) kompleksas Lietuvoje yra gana stiprus. Tik šiek tiek kitoks: tautinis (ar greičiau valstybinis-oligarchinis) E. kompleksas - tai visai ne dukters meilė savo tėvui, o vietinių bagočių klanų ar piniguočių grupuočių meilė dar didesniems pinigams. Norint pavogti iš valstybės krūvą pinigų ir savęs netapatinti su vagimi, reikia vogti dirbant.
Debiutas prasideda nuo idėjos. Ji šauna staiga, kai pamatai, kad tautai ir valstybei bloga - šiuo momentu su energetika. Tu joms - tai tautai ir tai valstybei - iš visai nesavanaudiškų paskatų trokšti padėti, randi draugų, rėmėjų, rašai projektus. Tauta nežino, kad tie projektai atims iš jos - kam tėviškę, kam gimtinę, kam apskritai gyvenimą. Valstybei vadovaujantys prekijai žino, bet JŲ tėviškė - visai ne Lietuvoj, o tiesiog bankuose; jų tėvas ir motina - pinigai, todėl lietuvų jiems randasi visose pasaulio platumose, kiekvienam šiltakraščių viešbuty. Todėl jiems ir nusišvilpt, kaip po jų projektų atrodys tikroji Lietuva; ir apskritai - ar ji dar bus.
Vėjas ir saulė
Yra protingų siūlymų Lietuvą paversti vėjo jėgainių kraštu. Pigu ir patogu. Vėjas elektros pripučia daug, tik... kad to vėjo tai būna, tai ne. Jei ir būna, tai kažkodėl, anot L.Giros, pučia nuo Smolensko. Žinoma, visi pučiamųjų orkestrų muzikantai galėtų bent penkiasdešimčiai metų padėti savo dūdas į šoną ir aukotis šalies labui ir ekonominei gerovei - pūsti vėjo jėgainių menčių link. Žiūrėk, dar darbo birža kokį nors bedarbį vietoj viešų darbų į viešą pūtimą atsiųs - išsiverstume. (Velniop: neperspektyvu - sunku vogt.)
Dėl saulės energijos problemų būtų dar daugiau, nes esame lietų šalis. Kai kam ne metus, o ištisas kadencijas pinigais lyja. Žinoma, už tokius pinigus seimeriai galėtų per posėdžius ne tautai smegenis, o dinamą sukt - elektros atsirastų. Bet irgi nepatikima, nėra jokių garantijų - tai vienądien tų seimerių sporto salėj 100, kitą dieną - vos 30. Įtampa trūkčiotų, lemputės žybsėtų kaip avarinės - anokia čia energetika.
Vandens magija
Kadangi niekas Lietuvoj, o ir pats J.Šimėnas, nesupranta, ar Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas turi rūpintis aplinkosauga ar energetika, JIS iš neaišku kokių paskatų šalį nori apstatyti hidroelektrinėmis. Galvojant šimėniškai, jų reikėtų ant kiekvienos tautinės upės, ant kožno upeliūkščio. Mažosios HE, anot jo, net Europoj populiarios. O kokį, mokslininkų skaičiavimais, jos, rupūžės, megavatą DUODA! Viena HE užžiebia NET vieną lemputę. O jei ne tik mažosiomis, bet net ir mažiausiomis - ant virtuvinių čiaupų ir unitazų - hidroelektrinukėmis kiekvieną “blokhauzo” čiurkšlę apkaišysime, energetinė nepriklausomybė ne tik nuo Rusijos, Švedijos, bet ir nuo savęs bus garantuota.
Vietoj 220
Suniokokim gamtą, užtvindykim Lietuvą - ką mum reiškia 65 tūkst. kv. kilometrų paversti bala! Gyvensim po vandeniu, vadinsimės ichtiandrolitais, bet užtat šviesime, kada tik norėsime - visiškai nepriklausomai. Bent jau nuo proto.
