Kiekviena valstybė sprendžia klausimą - kiek valdžios sutelkti centre ir kiek jos atiduoti regionams, savivaldybėms. Proporcijos būna įvairios, bet vieną kartą nusprendus reikia to sprendimo ir laikytis. Tačiau Lietuvoje taisyklės dažniausiai negalioja, kone kiekvienas mano turintis teisę elgtis taip, kaip jam atrodo geriau. Savivaldybės nuolat priima nutarimus, kurie prieštarauja įstatymams.
Visada galima pasiteisinti, neva mes norėjome kaip geriau. Gal kartais ir nori kaip geriau, ir suklysta. Tokiu atveju reikia kelti kompetencijos klausimą. Tačiau jei įstatymus nuolat pažeidinėja pati svarbiausia Vilniaus savivaldybė, tik klaidomis to paaiškinti negalima.
Žodis „valdžia“ tikriausiai veikia žmones magiškai. Vieni nori būti karaliais, kitiems užtenka būti ir mažais kunigaikštukais - miesto, miestelio ar kaimo. Svarbu, kad galėtum daryti ką nori ir bent savo akyse iškiltum aukščiau už kitus. Jei kartą iškilai, nusileisti jau sunku.
Savivaldybės lyg ir turėtų būti arčiau paprastų piliečių nei centro valdžia. Bet juk taip norisi nenusileisti seimūnams ar centro valdininkams. Taip norisi kuo labiau viską reguliuoti, parodyti savo įtaką. Įstatymai neleidžia tvarkytis kaip ponams savo dvaruose. Ką gi, tuomet reikia įstatymus pažeidinėti.
