Vaikus vienos auginančios motinos (tėvai) daug metų negaudavo nei alimentų iš nežinia kur pradingusio tėvo (motinos), nei paramos iš valstybės. Galiausiai valstybė įsteigė alimentų fondą ir ėmė finansiškai remti tėvų išlaikymo negaunančius vaikus. Planuota, kad vaikams išmokėtus pinigus valstybė vėliau išsireikalaus iš nedorėlių tėvų (motinų). Deja, tai buvo ir liko tik teorija. Praktiškai vos vienas kitas atvejis pasitaikė, kai valstybė privertė atsiskaityti jai įsiskolinusį alimentininką. Taigi alimentų fondas valstybei tapo našta. Greičiausiai dėl to jis pirmiausia ir užkliuvo politikams, įnirtingai ieškantiems būdų, kaip lopyti vis plačiau besižiojančias biudžeto skyles. Idėja naikinti alimentų fondą gimė ne kur kitur, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje! Tai yra ten, kur svarstoma, kaip kuo labiau vargo prispaustiems žmonėms padėti.

Taip, panaikinus fondą šiek tiek sutaupyti pavyks. Bet kiek papildomai reikės išleisti? Juk motinos ar tėvai, vieni auginantys vaikus ir netekę „valstybinių alimentų”, tiesiu taikymu kulniuos į seniūnijas socialinės paramos. Ir ją gaus. O reikėjo tiek nedaug: iš po žemių iškasti valstybei prasiskolinusius tėvus ir skolą išsireikalauti. Latviai tą seniai ir nesunkiai padarė. Mums - per sudėtinga.