Lyg savos sienos, bet namai svetimi - nejaukūs, nemieli, dvelkiantys šalčiu. Tokį jausmą patiriame po didelių sukrėtimų, kartais tai išvystame košmaruose. Aštrių siužetų kūrėjams - tai vykęs atspirties taškas intriguojančiam scenarijui. Bet tik ne realiam gyvenimui.
Daugelis dar atsimename prieš dvylika metų įvykusią tragediją, kai žudikas išskerdė visus iki vieno Draučių kaimo gyventojus, savo kaimynus. Kaimo, kuriame gyventa šimtmečiais, egzistavimas nutrūko. Neliko gyvybės - užžėlė takai, užako šuliniai. Lankiausi Draučiuose po tragedijos praėjus dvejiems metams. Įspūdis - nenusakomai kraupus.
Šiandien jau ne vienas kažkuris kaimas tuštėja ir nyksta. Menksta visa Lietuva. Nepakeliama kasdienybė žmones gena svetur, verčia ieškoti naujų egzistencijos vietų, būdų, formų. Verčia atsižadėti įpročių, ryšių, tradicijų, kalbos. Visa tai, kas šventa ir, atrodė, amžina, pamažu užkloja plonas užmaršties šydas.
Išbandymai nėra blogai. Ir valstybes, ir tautas, ir pavienius žmones jie tik sutvirtina. Svarbu neprarasti budrumo ir nepramiegoti tos akimirkos, kai procesas jau gali tapti nebegrįžtamas. Aštraus siužeto filmai paprastai niekada nesibaigia liūdnai. Tai - viltis mums, kurie esame ne savo gyvenimiškojo scenarijaus veikėjai. Tik nepraraskime budrumo.
