1 nuotr.Lietuviai - kaip ir visi žmonės - regis, ir stuburiniai, ir žinduoliai, nuo to laiko, kai susidėjo su neypatingai skaisčia mergele, vardu Europos Sąjunga, per metus kitus į jos kvailų direktyvų priekalą susilaužė savo protingą stuburą, o ir žinda velniaižin ką.
Istorikas Romas (Simno redakcijai pavardė žinoma) sako: per savo daugiau nei tūkstantmečio istoriją (1009 metais Lietuva buvo pirmąsyk paminėta vakarietiškuose analuose, kai atkakėliui Brunonui toks pasienio čiabuvis Zebedinas - beje, mano giminaitis - ąžuoline kuoka pakasė galvą) persirgom įvairiom ligom. Buvo ir karų, ir marų, ir suiručių, ir okupacijų, ir aneksijų, ir trėmimų, ir išsivysčiusių socializmų, ir greitaeigių komunizmų, bet... kol lietuvis mito iš savo motinos rankų ir kalbėjo jos kalba, visos ligos - su mažesnėmis ar didesnėmis pasekmėmis, palikdamos mažesnį ar didesnį randą - nuo jo atšokdavo. Bet dvidešimt pirmojo amžiaus Nepriklausomybė (iš tikrųjų net sunku suskaičiuoti - jau kuri), regis, gali būti skaudesnė už visa TAI, kas iš viso per tą Tūkstantmetį buvo išgyventa ir iškentėta. Tik nereikia tų seilių: laisvi, nepriklausomi, po viena ranka ES, po kita - NATO; gera ir saugu, saugu ir gera - tik nereikia. O tautos obuolį kažkaip dėl mūsų valdžios sodininkų debilizmo, elementaraus neišmanymo ar tiesiog dėl žodžio ar veiksmo - TYČIA - daug aktyviau graužia, ėda ir naikina vidiniai kirminai. Vadinkim juos, tuos kirminus, kaip norime ar sugebame - ekonomine bala, išsivaikščiojimu, kultūros, švietimo, tautinių mažumų vardu, bet kaltas, matyt, mūsų pačių bestuburizmas. Būta pasaulyje ir vištų, ir kiaulių gripo, ir karvių kempinligės; šiuo metu Lietuvą be arklienos skandalo kamuoja „amebos sindromas” - tai bjauri politinė liga, kurios simptomai sunkiai nusakomi; kai kurie politologai sako, kad ja suserga tik valdžiukai, kuriems nusispjaut į visa kas tautiška, lietuviška ir miela bei reikalinga paprastuomenei.
Vakar lyg ir būta
Sumaniose knygose teko pasiskaityti, kad lietuvių kalbą išgelbėjo kaimas, nes šlykštbajoriai ir kiti „tik save gerbią” išverstaskūriai bandė jai suteikti niekinės ražienatarmystės statusą - tpfu! ant lietuvių ir ant jų bakūžkalbės. Bezdėjo: tik lenkų kalba galima pasakyti (o ir parašyti) ką nors gražaus ir mielo širdžiai, pavyzdžiui, kad čia ne Vilnius, o Wilno. Bet tuomet kažkaip - lyg ir iš niekur - atsirasdavo vienas kitas daukantas ar valančius, stanevičius ar narbutas, „aušra” ar „varpas” - ir besipolonizuojantis ar prievarta rusifikuojamas Lietuvos gyvenimas vėl grįždavo ant savo lauko - į Savo Motinos kalbą. Tegu ano meto lenkui negražią, tegu ano meto rusui - bjaurią, įtartiną ir imperijai pavojingą. Bet MUMS - donelaitišką, maironišką, vaižgantišką; bet MUMS - mūsų. Nepaprastą. Dainingą. Gerbiamą. Mylimą. Gal todėl - paskui - tarpukary (tekoks jisai buvo) niekas - jokia tautinė mažuma, joks radikaliausias jokios tautinės mažumos atstovas neabejojo valstybinės - lietuvių kalbos - nauda ir statusu.
Dabar lyg ir esama
Bet užteko kokiam nors sumautam dabartiniam valdžiukui TUO - savo kalbos grožiu ir jėga - suabejoti, ir išsyk galvą pakelia kokia nors „praeitis”. Vilniaus krašte tokių „praeičių” žymiai daugiau nei kitose Lietuvos vietose. Kokie nors valdemarskiai valdo lenkus, kokie nors maišiagalskiai maišo jų sąmonę ir prašo (ar greičiau reikalauja) į lietuvišką raidyną ĮSTUMTI mums svetimus ženklus; klykia, kodėl Vilniaus gatvė - dar ne „ul. Wilenska”, kodėl „vilenčiznoj” dar nėr prieš miestelius lentelių su DVIGUBU pavadinimu, kodėl nėr DVIGUBOS „vė” jų pavardėse, kodėl nekeliaklupčiaujame prieš DVIGUBĄ Jogailos (Vladislovo) kryžių, kodėl degtinę geriame per du kartus, o ne taip kaip jie - vienusyk, bet DVIGUBĄ porciją? O jeigu juokus paliksime atokiau, suprasime, kad kalti ne lenkai, o mes patys, tikriau mūsų sumauti valdžiukai. Lenkai - juos galima suprasti - pamatė, kad jau atėjo LAIKAS, ir ima jautį už nesamų ragų. Gal ir teisingai daro - gi mūsų muntianai įrodė, kad Seimui gali vadovauti BET KAS, gi mūsų „prisiš... atsiprašau, prisikėlėliai” įrodė, kad į Seimą gali pakliūti BET KAS, gi mūsų Švietimo ministerija įrodė, kad gali pabučiuoti į subinę BET KAM, bet būtinai TA subinė turi būti lenko. Taip ir supranti, paprastuomenės atstove: tautos reikalais turi ir privalo rūpintis TIE, kurių nėra valdžioj. Gaila, bet TOKIŲ jau nedaug likę - kas Seiman nepakliuvo, tas seniai išvažiavo. O lenkai - Lietuvos piliečiai - seniai su lietuviais, žydais, baltarusiais, ukrainiečiais ir kt. PILIEČIAIS vaikšto Gedimino pr. arba visur. Smagu būti drauge. Kol maišiagalskiai briuseliuose. O dviguba „vė” Lenkijoj.
Vietoj epilogo
Lietuvos valstybinė kalba yra Mūsų Motinos kalba. Tik kas ta ŠIANDIEN, rupūs miltai, Mūsų Motina? Negi vėl Lenkija? Su sostine Maišiagaloj? (Iš nenustatytos nuotraukos pasisakymo per uždraustą paradą Gedimino pr. 2012 03 11)
