Įsigilinus į naują emigracijos statistiką (kraupią, nors ne tiek, kiek pernai), nori nenori lenda įtarios mintys, kad esame linkę kliautis bandos principais. Antai kaime gyvenanti giminaitė taip ir pasakė: „Išvažiavo į Airiją kaimynė - kuo mano šeima prastesnė?“ Ir jau taip pat įsigijo didelį lagaminą. Nors net neįsivaizduoja, kur link reikėtų pasinešti - važiuoti ar skristi, svarbu, kad iš Lietuvos. Dar net nesvarstė, ar tik su vyru trauks laimės ieškoti, o gal ir vaikus pasiims. Bet jau tvirtai apsisprendė, kad emigruos. Kaimynė taigi emigravo!
Kiek tokių „pasinešusių į bandą“ iš Lietuvos jau išvažiavo? Dešimtys tūkstančių. Bet tik vienas kitas svetimame krašte įsitvirtino. Didžioji emigrantų dalis laksto per kelis darbus ir nepraleidžia progos čia likusiems giminaičiams pasiskųsti, kad jaučiasi ne kaip namie. O kaip kitaip ne Tėvynėje turėtumėte jaustis? Tebūnie ten ir gamtovaizdis gražesnis nei Lietuvoj, ir dangus dažniau giedresnis, ir degalai gal kiek pigesni - savas kraštas yra mieliausias. Visi šie ir daug nesuminėtų privalumų ilgainiui taip apkarsta ir įgrysta, kad norisi šuniu kaukti - kad tik greičiau į Lietuvą. Bent atostogų. Beje, bent sykį paragavę emigranto duonos netgi išdrįsta patvirtinti, kad Lietuvoj nėra taip blogai, kaip anksčiau galvojo.
