Mūsų protėvius miškas maitino, rengė, teikė saugumą ir užuovėją. Ir protėviai mišką gerbė. Kas atsitiko, kad miškas mums tapo tik mediena, popieriumi? Ir skaičiuojamas nebe grybais, uogomis, ne paukščių lizdais ir ne žvėrių olomis, urvais, o hektarais, kurie be gailesčio verčiami šlamančiaisiais. Neabejoju, kiekvienas esame nors kartą nusivylęs, kai vietoj seno šilo, kuriame dar vaikystėje grybavome, radome tik kelmus. Širdį skauda, kai vietoj grybų kepurių akis bado šiukšlynas. Ar lietuvis be miško dar turi teisę vadintis lietuviu? O ką darysime, kai Lietuvoje liks vienintelis medis - Stelmužės ąžuolas. Už kiek jį parduosime?
Kam rengiamos pasaulinės konferencijos, forumai? Kam reikia deklaruoti rūpestį dėl šylančio klimato, jei apsiribojama tik aukščiausių vadovų parašais po rašliavomis. Gal tapkime gamtosaugos pionieriais, atvažiuokime ne į kitus pažiūrėti, o save parodyti: uždrauskime kirsti miškus, liaukimės būti pigios medienos eksportuotojais. Bent jau pasirūpinkime, kad turėtume kur atiduoti makulatūrą. Pradėkime į knygą, laikraštį žiūrėti ne kaip į popiergalį, o kaip į buvusį medį. Pabelskime į medį tris kartus, kad taip ir būtų. Priešingu atveju jau po dešimties metų to padaryti nebeturėsime galimybės.
