Įstojus į Europos Sąjungą, socialinė atskirtis Lietuvoje tapo dar akivaizdesnė. Vieni lobsta iš ES fondų, kiti turi kovoti su plakatais prie Seimo, kad išsaugotų paskutinį litą kišenėje.
Tokiais atlyginimais, kokiais gali pasigirti ES vietininkai Lietuvoje, ko gero, negali džiaugtis net aukščiausi tautiniai pareigūnai. Kelias dešimtis tūkstančių litų gaunantys Europos Komisijos atstovai mūsų šalyje nesuka galvos dėl skolų liūne skendinčios Lietuvos, badaujančių pensininkų ar emigruojančios jaunosios kartos. Bet juk viskas ne taip turėjo būti.
Lietuvos žmonės (ir valdžia), glausdamiesi po didžiuliu Europos skėčiu, svajojo apie sočią, šviesią ir šiltą ateitį. Tačiau dabar, sustabdžius atominę elektrinę, kad ir už tą pačią šviesą tuoj turėsime atseikėti gerokai brangiau. Žadėtu geresniu gyvenimu džiaugiasi tik saujelė ES klerkais tapusių lietuvių.
O visi kiti į darbus vaikšto su pustuščiais skrandžiais, netekusieji darbų palieka namus, vaikus ir vyksta į užsienį. O ištuštėjusiose sodybose lieka karaliauti tik daniškos kiaulės.
Galėjo ES iš anksto įspėti, kad dosni bus tik tiems, kurie tiesiogiai šoks pagal jos dūdelę. Vargu ar būtume patikėję saldžia iliuzija apie saldų gyvenimą, kuri dabar taip skausmingai žyra į šipulius.
