Metai kaip ir genijai - ateina ir išnyksta. Lietuvoje lieka tiktai problemos ir kvailiai; net bedarbiai - ir tie dėl šventos ramybės ir statistikos mauna į svetimas šalis, kad tik įvairiems šlekaičiams būtų smagiau girtis.

Dar tik prieš savaitėlę (ak, jau prieš ištisus metus!) mes vienas kitam linkėjom vilčių išsipildymo, laimės ir kitokių nesuprantamų ar ir užvis kvailų dalykėlių; linkėjom, tvirtai žinodami, kad jei nepridėsi nuosavų rankų ir proto, niekas nei pildysis, nei išsipildys, jokios valstybės, jokios biržos, jokie aitvarai nieko neatneš ir nepaties kaip stebuklingos staltiesės prie tavo kojų. Bet linkim, nes tokia mada. O ir metas tam tinkamas - skaičiukai kalendoriuje keičiasi. Tokia jau mūsų, žmonių, sumauta giminė - ką nors nauja pradėdami vis ieškome datos, prie kurios būtų galima prisirišti: jeigu norime mesti rūkyti ar pradėti ieškoti darbo, tai būtinai laukiame pirmadienio - lyg jis būtų kažkokia panacėja, nors reikėtų - ir mesti, ir ieškoti - tą pat minutę vos tik kilo tokia mintis. Reikia visą gyvenimą su visais pasikeitimais elgtis staigiai ir griežtai - kaip su girtuoklyste: juk tiesa, kad metame gerti iškart, kai tik baigiasi degtinė ar pinigai; arba patys; ir mums visiškai nesvarbu, kad tądien trečiadienis ar penktadienis, kad ant kiemo žiema, o duobkasiai kone dantimis graužia įšalą - taip nori žmoneliai tau padėti negrįžtamai emigruoti. Taigi, „būkime ryžtingi visose gyvenimo sferose ir visuose jo etapuose“ (Iš Darbo biržos (DB) naujamečių šūkių).

Mokslo ženklai DB

Naujieji metai jau kaip ir prasideda, bet dauguma problemų lieka tos pačios. Ir visai ne dėl to, kad jos neišsprendžiamos, o todėl, kad jų tiesiog niekas nesprendžia, kad jos paliekamos spręstis savaime ar kažkokiam burtininkui, gal dar stichijai, gal epidemijai, marui, karui ar emigracijai, kuri Lietuvoje yra daug pavojingesnė už visus karus, marus ir kt. draugėn sudėjus. Kita vertus, ar tikrai pavojingesnė? Gal toji sumautoji emigracija yra visos Lietuvos visų problemų sprendimas, taip sakant, tikrasis gelbėjimo ratas. Žinoma, pone generalini direktoriau, mes visai nesiruošiam neigti, kad jūs pirmasis pastebėjote emigracijos pašvaistėse ne betvarkio bėgimo ir chaoso, o tikro tautinio mokslo ženklų ir nedviprasmiškai bei nepaneigiamai įrodėte, kad, pavyzdžiui, 40 tūkst. piliečių išvykus iš Lietuvos ir keturiasdešimčia tūkstančių sumažėjus bedarbių armijai Lietuvos darbo biržoje tai viso labo tik sutapimas. Genialu. Siūlau patentuoti šį mažiausiai Nobelio premijos vertą atradimą, kad be jūsų žinios juo negalėtų pasinaudoti kiti panašių struktūrų vadovai. Ims, pavyzdžiui, koks nors vidaus reikalų ministras išvis nusikaltėlius į europas ir girsis, kad sustabdė Lietuvoje nusikalstamumą, kad kriminogeninė situacija sparčiai artėja prie nulio, o ryt poryt, kad nenusižengtume pasaulio tvarkai, vieną kitą banditą, žmogžudį, prievartautoją, net elementarų valkatą teks importuoti iš kokios nors Pietų Azijos džiunglių. O jei šį jūsų atradimą nukniauks koks nors Sveikatos apsaugos vadas ir visus tautinius ligonius ištrems - ne, ne gydytis, o užsilenkti - iš Tėvynės ir garsiai visam pasauliui paskelbs, kad Lietuvoje jau niekas niekuo neserga. Įsivaizduokit, kas tuomet čia dėsis. Galų gale, direktoriau, jums, žinau, nusispjaut į mokslą, bet pinigų už atradimą, tikiu, kad nepaliksite likimo valioj, kaip ir TŲ daugiau nei 260 tūkst. dėl kurių priverstinai atostogaudamas mušėtės teismuose ir... išsimušėte ir „nugvelbtus“ pinigus, ir seną darbakrėslį. Tegu duoda Dievas jums sveikatos ir reikiamą skaičių bedarbių. Beveik amen.

Geriau savi

Žinoma, kad geriau, kai bedarbiai yra savi, tėvyniniai. Jie už menką atlygį neina tarnauti, o jei kokį mėnesį kitą, kur nors ką nors kuo nors ir pakrapšto, tai gali būti garantuotas, kad rudeniop vėl grįš į gimtosios DB glėbį. Kai į lietuviškus darbus - tegu ir už dar mažesnius atlyginimus nei mūsiškiai - įninka mūsų kaimynai iš Rytų, man, DB direktoriui, nuo to tik smagiau: vadinasi, dar bedarbių - tautinių bedarbių bus (visi, rupūžės, nesišsibėgios po europas, kad ir kokius milžiniškus pinigus ten jiems mokėtų, neišsibėgios, nes... tarp bedarbių tinginių yra daugiau nei mes galvojame - tūkstančiai jų nedirba ne dėl to, kad darbo nėr, o todėl, kad patologiškai tingi dirbti; ir dar už tokius, atseit, pinigus). O kol bus bedarbių, vartysiuosi kaip du šlekaičiai taukuose ir aš.

Vietoj anekdoto

Norėdamas išsaugoti garbingą savo kontoros vardą ir nuosavą kėdę užeina DB direktorius po metų kitų į prekybos centrą ir prašo pardavėjos įvynioti jam būrelį bedarbių. „Deja, - atsako pardavėja, - buvo, bet baigėsi.“ Ir direktorius prabudo šaltame prakaite.