Kai rašytojai ir kino scenaristai kurpia pasakojimus apie pasaulio pabaigą, jie pataria žmonėms bijoti ne tik klimato atšilimo. Kita, ir turbūt daug realesnė, nurodoma grėsmė yra visuotinis elektros tinklų “lūžimas”. Mūsų laikais tai reikštų, kad apmirtų visų įmonių veikla, nutrūktų visi ryšiai, miestuose dingtų šildymas ir akies mirksniu vėl atsidurtume balanos gadynėje. Tik pamanykite, net seimūnai negalėtų balsuoti mygtuko paspaudimu.
Scenarijų ir Lietuvoje netrūko, tik ne niūrių, o optimistinių. Nuo pat to momento, kai valdžios vyrai pažadėjo uždaryti atominę ekeltrinę, jie kūrė linksmas pasakas. Kaip tiesime elektros tiltus, kaip gausime energiją iš Švedijos ar Lenkijos. Galų gale pati svarbiausia pasaka - kaip pastatysime naują elektrinę ir būsime šviesos šaltinis visam regionui.
Metai prabėgo, o scenarijai liko popieriuje. Tiltų į Vakarus nesimato. Liko tik tas pats senas lieptas į Rusiją. Kalbų lygiu daugelis partijų šią valstybę keikia. Darbų lygiu visos partijos veikia taip, kad ir toliau būtume kuo labiau priklausomi nuo didžiosios kaimynės. Kiek Rusija paprašys, tiek ir mokėsime, kad troleibusai gatvėse nesustotų, o seimūnai ir toliau galėtų balsuoti mygtukais.
