Daugiau kaip 30 metų dirbu Marijampolės lopšelyje-darželyje. Kiek nešvaraus vandenėlio supilta ant mūsų galvų. Televizijos laidose rodo, kad vaikams užklijuojamos burnos lipnia juosta, prievarta maitinami ir pan.

Gal kas nors bandėte užsiklijuoti lūpas lipnia juosta? Pabandykite. Kartą norėjau nuo žirklių lūpomis gabalėlį juostos nuimti (rankos buvo užimtos), tai taip prilipo prie lūpų, kad nulupau su visa oda.

Ir tą berniuką, kuriam buvo (netikiu!) užklijuota burna, mama būtų pasiėmusi žaizdotomis lūpomis. Bet to nebuvo. O auklėtoja jau nuteista be teismo ir pasmerkta.

Aš nenoriu nei ko nors teisinti, nei smerkti. Noriu užtarti, pagirti auklėtojas. To dar niekas niekada nedarė. Atveda tėvai į lopšelį tokius mažyčius vaikus. Reikia eiti dirbti, o nepažįstamoms sunku palikti. Ir mama, ir vaikas braukia ašaras. Tačiau neilgai trukus jau abiejų akyse džiaugsmas. Patikėkite, mažylis nemielam žmogui rankų neties. O pas mus eina, ir tėveliai gali visą dieną ramiai dirbti. Džiaugiasi savo atžalų darbeliais, piešiniais, dainomis, eilėraščiais.

Ar visa tai suteikia auklė, kad ir labai daug kainuojanti? Ar močiutė, be galo mylinti anūkėlius? Labai skiriasi vaikai, atėję į parengiamąją mokyklai grupę iš auklių, močiučių glėbio ir iš darželio.

O kiek problemų turi spręsti auklėtoja. Tėvų pykčiai, ginčai namie (neduok Dieve, skyrybos) labai traumuoja vaikus. Visą tą pyktį jie atsineša į darželį. Paguodi, paglostai, nugesini aistras, nuoskaudas. Stengiamės gerumu viską išspręsti. Kaip būna gera, kai vaikas prisiglaudęs pasako savo „didžiąją paslaptį“.

Aišku, sunku dirbti, kai grupėje daug vaikučių, bet kam dabar lengva? Patikėkit, mes mylime jūsų vaikus, o ne tik taikomės kuo nors juos įskaudinti. Nes be meilės tiesiog morališkai nebūtų įmanoma tiek metų išdirbti.

Geriausias mūsų darbo įvertinimas, kad mūsų buvę auklėtiniai atveda savo vaikus ir padėkoja, kad esame.

Nijolė, Marijampolė