Kasdien girdime naujienas apie vis baisesnes smurto apraiškas. Jau žodis „naujienos” čia netinka. Liūdna, kad, regis, niekam didėjantis smurtas nerūpi. Juk visiškai nenormalu, kad senyvi, o juo labiau vieniši žmonės nebegali gyventi kaimuose, nes nebesijaučia saugūs.
Reikia kurti ne tik smurto prevencijos programas, bet ir jas įgyvendinti. Kol kas apie tokias programas apskritai neteko girdėti. Esu įsitikinusi, jog smurtą reikėtų stabdyti jau nuo smulkmenų. Patį smurtą suprantant daug plačiau negu pas mus įprasta.
Jeigu man duos kas lazda per galvą, tai, žinoma, bus smurtas. O štai jeigu kaimynas kasdien drebins mano sienas „bumčikais”, kažkodėl tai nelaikoma smurtu, nors žalojama mano sveikata.
Keista, kad iki šiol toks teroras decibelais Lietuvoje nėra draudžiamas. Civilizuotose šalyse tokie priekurčiai melomanai užsidirbtų rieboką baudą - už neigiamą poveikį aplinkai bei trukdymą eismui.
Neseniai viešėjome Romoje. Stebėjome italų jaunimą viešajame transporte, gatvėse. Italai - linksma ir triukšminga tauta, bet per dvi savaites niekur negirdėjome, kad pravažiuotų automobilis su kurtinančiais žemų dažnių decibelais, kaip tai nuolat vyksta Lietuvoje.
Nustebino ir name, kuriame teko gyventi, koridoriuje iškabintos taisyklės, draudžiančios triukšmauti, rūkyti laiptinėse. Ten žmonės pratinami prie tvarkos. Lietuvoje to, deja, dar labai pasigendame.
Internautė Danutė
