Dirbdamas kompiuteriu retkarčiais pakeliu galvą ir žvilgteliu pro langą. Dėmesį patraukia didelis, jau plikas žemės ruožas, einantis nuo mūsų namo, tai yra Tuskulėnų 17, per skverelį į priešais stovintį namą. Aplink nė plotelio nutirpusios žemės, o čia - platokas, maždaug keturių šimtų metrų ilgio ruožas, kuriame netrukus sužaliuos žolė, sudygs pirmieji laukinių žolių daigai.
Šis dar gilią žiemą pradedantis tirpti ruožas yra virš vamzdžių, kuriais tiekiama šiluma mūsų ir kaimyniniam namui. Įsivaizduokite, koks čia vamzdis, jei žiemą atšildo žemę ir sniegas nutirpsta virš jo? Ir taip metai iš metų. Kiek per tą laiką šilumą mums tiekiančios instancijos dėl savo neūkiškumo sušildė oro? Kas sumoka už tokiu būdu iššvaistytą šilumą? Įtariu, kad mes, mokesčių už šilumą mokėtojai.
Ko tada verti šilumos tiekėjų vadovų verkšlenimai, kad įmonė nebesuduria galo su galu, ir teks vėl miestiečiams padidinti mokesčius už šilumą. Jie, žinoma, nenori sunkmečiu gyventojų apkrauti papildomais mokesčiais, bet yra priversti. Žiūri į tokią kalbančią galvą televizoriuje ir galvoji: jūs ne šeimininkai, ne ekonomistai, o paprasčiausi melagiai. Savo ūkyje tokios netvarkos nematote. Šilumą prarandate dar šiluminėse trasose, šildydami orą, o kalbate kažin ką. Už tokius darbelius padorioje valstybėje jūs ne tik netektumėte darbo, bet ir būtumėte skaudžiai nubausti. Na, o pas mus sėdite savo patogiuose krėsluose ir net nepamąstote, kas dedasi srityje, už kurią privalote būti atsakingi, nes puikiai žinote, kad pas mus atsakomybė už darbą ir jo kokybę visiškai neegzistuoja.
ANTANAS, VILNIUS
