Maniau, kad mūsų išrinktieji jau niekuo nebenustebins, pasirodo, klydau, kai „Vakaro žiniose” perskaičiau straipsnį „Prabangą fantazuoti apmokės rinkėjai” (2012 01 26). Garbi komisija, vadovaujama premjero Andriaus Kubiliaus, užsiėmė strategijos „Lietuva 2030” reikalais. Aišku, už tokias „strategijas” susimokės mokesčių mokėtojai.
Tik skaitydamas nelabai supranti, ar čia anekdotų skiltis, ar vis dėlto realūs dalykai. Štai kultūros ministras Arūnas Gelūnas paniro į tautosaką ir pradėjo fantazuoti, kad tauta turi „pereiti į žemdirbišką galvojimo modelį - žemdirbys paslepia į žemę grūdą ir labai ilgai laukia, kol jis sudygs”. Tik aiškiai pats nelabai suvokia, ką kalba, nes grūdui sudygti pakanka ir poros savaičių.
Kokiu realiu pagrindu šis modelis pagrįstas? Labai norėčiau sužinoti. Žemdirbys bent turi ką sėti iš praėjusio derliaus. Ir jis žino, ką pasės, tą ir pjaus, jei gamta bus palanki.
O kokių grūdų valstybės aruode turi ponai išrinktieji. Ar bus ką sėti? Ir ar tam pasėtam grūdui bus leista sudygti, išaugti, sunokti, o gal jis bus iškastas iš po žemių, o gal dar žalias ir nesunokęs suvalgytas?
Tokio „grūdo” suvalgymo pavyzdys: krizės kamuojamoje valstybėje nepagailėta milijonų Valdovų rūmams, premjero rezidencijai, o kur dar įvairiausi korupciniai projektai.
Juokinga skaityti: „Lietuva turės patekti į pažangiausių ES valstybių dešimtuką pagal gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos indeksus, taip pat turėsime būti labiausiai globalizuoti, o pagal „suminį inovatyvumo indeksą” taip pat pralenksime beveik visą Europą”. Ar čia išsimiegojusių žmonių planai? Tegu sukuria strategiją bent trejiems metams į priekį, bet realią, pagal mūsų šalies galimybes, ir nemokamai. Nes toks įspūdis, kad grįžome į sovietinius laikus, kai būdavo žarstomasi skambiomis frazėmis, o realiai parduotuvėje net maisto norimo nebuvo. Gal užteks ponams valdininkams sapnuoti?
Vytas, Jurbarkas
