Jau seniai kalbama apie tai, kad kultūra pas mus savotiškai merdi. Ne dėl to, kad kūrėjai negabūs ar nesistengia, atvirkščiai. Dėl to, kad menui ir kultūrai lieka trečio brolio vaidmuo.

Juk užsieniuose, pavyzdžiui, aktoriai gyvena gerai, honorarais nesiskundžia. O čia Lietuva, čia jei nori būti aktorius ar kitos srities meno atstovas, turi gyventi ir dirbti tai, ką mėgsti, nė negalvodamas apie tai, kad galbūt šiandien nepavalgei pietų ar nesusimokėjai mokesčių. Kitaip tariant, belieka būti gyvam idėja.

Esu vienuoliktos klasės mokinys, ateity noriu studijuoti režisūrą arba aktorystę. Tėvai mane nuo šios minties atkalbinėja jau porą metų. O aš dar tvirtai įsikibęs jos, nes tai mano svajonė. Kai klasės draugams pasakau, ką norėsiu studijuoti, jie irgi sako, kad iš proto išsikrausčiau.

Nuo kada svajonių siekimas yra išsikraustymas iš proto? Suprantu, kad dabar ne patys geriausi laikai, aktoriams mūsų valstybėje tikriausiai niekada nebus labai gerai.

Aš apgailestauju tik dėl vieno: mūsų šalyje įsitvirtinti gali tik tie, kurie nelabai turi ką bendro su menu, turiu omenyje tuos, labai protingus žmones, kurie renkasi perspektyvias specialybes.

Tačiau kokia vieta tenka tam keliui, kurį tau nurodo širdis? Juk tai jau nuo vaikystės mums kala tėvai, mokytojai ir t. t. Norėčiau paklausti patarimo išrinktųjų, ką daryti jaunam žmogui, kuris turi svajonę, bet žino, jog ji gali tapti antraeilė, nes į pirmą vietą veršis elementarūs poreikiai: valgymas, šilta apranga ar pan.

Domantas, Radviliškis