1 nuotr.Vienas garsiausių Biblijos epizodų pasakoja, kaip Jėzus Kristus išvarė prekeivius iš Jeruzalės šventyklos. Bent jau man šis epizodas atrodo labai svarbus. Jis primena, kad dvasingumas ir šventumas neina koja kojon su pinigais. Tą patį viduramžiais bandė priminti šv. Pranciškus Asyžietis.
Bažnyčia šiais pragmatiškais laikais taip pat galėtų priminti žmonėms, kad ne tik materialinės gėrybės svarbios. Bet yra atvirkščiai. Neseniai ji priminė, kad pinigai yra svarbiausias dalykas. Pareikalauta skubiau grąžinti nekilnojamąjį turtą arba kompensaciją už jį. Suma Lietuvos mastu milžiniška - šimtai milijonų. Kitaip Bažnyčiai esą teks susiveržti diržus.
Čia vertėtų prisiminti, kad jau beveik trejus metus diržus veržiasi dauguma Lietuvos gyventojų. Bažnyčia turbūt nėra skurdžiausia institucija šalyje, o jos atstovai vargu ar alksta, kaip gaunantys minimalią algą žmonės.
Teisingumas yra teisingumas, bet ar čia tas atvejis, kai verta skubėti. Juo labiau kad viskas turi būti kruopščiai pasverta. Juk Lietuvoje gyvena daug kitų konfesijų žmonių ir apskritai netikinčiųjų, kurių pareiga nėra išlaikyti Katalikų bažnyčią. Galima paprieštarauti, kad ši institucija gali tapti bendru vedliu, alternatyva pragmatizmui. Bet tokiu atveju pati Bažnyčia turėtų pasikeisti.
Jos atstovai turėtų nustoti kiekvieną veiksmą matuoti piniginiu matu - krikštynas, vestuves, laidotuves. Teko girdėti, kad viename provincijos mieste per rinkliavą klebonas garsiai pasakė metalinių pinigų neduoti. Nelabai kvepia dvasingumu ir išganymu. Tik nuo pačios Bažnyčios veiksmų priklausys, kaip į ją žvelgs Lietuvos piliečiai. Jei norima būti kelrode žvaigžde, reikia turėti dvasinį autoritetą. Jei galioja UAB’o taisyklės, tuomet ne valstybės ir mokesčių mokėtojų reikalas rūpintis Bažnyčios gerove.
STASYS, TRAKŲ R.
