Susižavėjimas vienadieniais blizgučiais taip įsišaknijo lietuvių galvose, kad niekuo kitu jau ir nesirūpiname. Lyg būtume primityvūs laukiniai, keičiantys tikrąsias vertybes į spalvoto stiklo karoliukus. Nesvarbu, kad pigu. Svarbu, kad blizga. Tokie pigūs blizgučiai jau seniai sudarkė Vilniaus senamiestį.
Vienas vakarėlių liūtas Didžiojoje gatvėje pasistatė vitriną. Tokią pat, kaip ir jis - blizgančią, spinduliuojančią tuštybę ir visiškai netinkančią aplinkai. Svarbiausia, visi (gal išskyrus patį vakarėlių liūtą) supranta, jog vitrina yra “ne į temą”. Ji svetima Senamiesčiui. Ir ką? Komisija nustatė akivaizdžią tiesą, kad vitrina turi dingti. Bet ji nedingsta. Gal vakarėlių liūtas kur nors pasislėpė ir nėra ko pareikalauti, kad vitrina būtų sutvarkyta? Ne, jis nuolat staiposi televizoriaus ekrane, yra netgi labai matomas. Jo vitrina ir toliau bado akis.
Dažniausiai problema pristatoma taip: “Niekdarys pažeidė paveldosaugos taisykles ir niekaip nenori pasitaisyti.” Kad tai suprastum, nereikia būti gudruoliu. Sunkiau suprasti, kodėl niekas nesugeba priversti pažeidėją pasitaisyti. Tiesiog nurodyti pažeidimą ir gėdinti vakarėlių liūtą yra paprasta. Negi visos Senamiestį ginančios institucijos tik tiek sugeba? Jei taip, galime pamiršti senąją Vilniaus architektūrą. Blizgučius mėgstantys laukiniai ją ir toliau darkys.
IGNAS, VILNIUS
