Ar nors kartą pagalvojote, kokia yra sveikatos apsaugos sistema?
Sveiki, gerbiamas ministre.
Net neįsivaizduoju, ar skaitysite šį laišką, ar ignoruosite jį kaip didžiąją daugumą tų, kuriuos gaunate. Bet aš esu pasibaisėjęs sistema ir tuo, kaip su manimi elgiasi valstybė, kuriai aš jau 9 metus moku visus įmanomus mokesčius. Aš susirgau. Man reikia gydytojo. Einu į polikliniką. Tai, kad jau devynerius metus dirbau ir visą tą laiką mokėjau įvairiausius mokesčius sodrom, šmodrom ir visiems kitiems, kas tik netingėjo iš manęs imti (akcizai, iš kurių surinkti pinigai keliauja velnias žino kur, kelių mokesčiai, nors keliuose daugiau duobių nei kokakoloj burbuliukų ir pan.). Pasirodo, man užtenka vos vieną mėnesį pabūti bedarbiu, ir vizitas pas daktarą man kainuoja 45 litus! Ar tai sąžininga? Aš nevažiuoju dirbti į užsienį, kuriu BVP čia, kur man moka 10 kartų mažiau, nei mokėtų normalioje šalyje, esu išsilavinęs, sąžiningas, deklaruoju pajamas, moku visą laiką ir visiems. Maža to, net nestoju į darbo biržą, tarsi sakydamas, kad man nereikalinga jūsų pagalba, susitvarkysiu pats.
Bet, pasirodo, reikia melžti šią siaubingą sistemą. Gal man kas nors vis dėlto gali paaiškinti, kaip bedarbis žmogus gali mokėti PSD 72 litus? Gal valstybė turėtų rūpintis tais, kuriems sudėtinga? Gal bent jau sveikatos apsauga priklauso žmogui, kuris liko be socialinių garantijų? Juk per 9 metus aš sumokėjau tiek mokesčių, kad galėčiau pusę metų valstybės sąskaita atostogauti kokioje nors Druskininkų sanatorijoje. Kada jūs pagaliau atsipeikėsite? Ar jums tikrai taip nerūpi šalis, kurioje gyvename? Kodėl kiekvienu klausimu priimami kažkokie absurdiški sprendimai? Kodėl visose valdymo struktūrose dirba buhalteriai, kurių supratimu, balansas yra tada, kai pajamų ir išlaidų stulpelių sudėtis lygi nuliui. Taip niekada nebuvo jokioje verslo struktūroje. Visada būna arba perteklius, arba nuostolis. Kodėl kai mes, jauni žmonės, kurie stengiasi dėl šios šalies, išlaiko daugybę pensininkų, bedarbių, invalidų ir kitų, kuriems gyvenime nepasisekė, patys laukiame bent minimalios pagalbos, mums sako - mokėk! Galvoje sukasi vienintelė mintis - kokioje absurdiškoje šalyje gyvename! Ką aš čia veikiu? Ir kodėl kaip normalus žmogus nesiryžtu pagaliau imti ir iš čia išvažiuoti, kaip padarė 80 proc. mano draugų!? Nežinau, ar šis laiškas iš viso jus pasieks, bet absurdas turi turėti ribas. Priešingu atveju laukia lėta, skaudi ir žiauriai nemaloni mirtis. Kalbu ne apie žmones, o apie Valstybę, kuri neturi šansų išgyventi, jeigu neskatins ir nesistengs dėl darbingų, potencialių, iniciatyvių, ambicingų ir stiprių žmonių. Tačiau net ir jiems kartais reikalingas mažų mažiausiai supratimas. Pamąstykite apie tai nors 2 minutes. Ačiū už dėmesį.
Arijus ŽAKAS
