Pastarosiomis dienomis tiek per televiziją, tiek visoje kitoje žiniasklaidoje ir tesigirdi politikų sapalionės apie tai, kaip greitai įsivesime eurą ir ką daryti, kad šis procesas neužtruktų. Tačiau palaukit, kodėl niekas nepaklausė, ar mes norime to euro.
Gyvenome prie rublio, vėliau prie vagnorkių, kol galų gale išsikovojome Nepriklausomybę ir mums grąžino litą. Dabar laisva ranka atiduosime tai, už ką taip stipriai kovojome ir po tankais gulėmės?
Ir ne tik politikai įsijautę įvesti eurą, bet ypač rankomis trina milijonieriai, mat jų verslams konvertuoti litus į eurus ir atvirkščiai kainuoja didžiulius pinigus. Bet kuo mes kalti? Jei kada ir reikia išsikeisti tūkstantį litų, tai ir tris litus už keitimą susimokėti galime. Kaip visada - nei žemiausios, kaip mėgstama vadinti, nei viduriniojo socialinio sluoksnio nesiklausoma ir dar ant galvos užlipama.
Kaip dar ilgai reikės ant kuprų nešti pralobusiųjų pasturgalius, kiek dar ilgai šoksime pagal jų dūdelę? Tikiuosi, jog Lietuva susivienys, kaip per puikiąsias eitynes per Nepriklausomybės dieną Vilniuje ir drąsiai išsakys savo nuomonę, neleis slibinams suryti taip sunkiai atkovotos laisvės.
Kur nėra identiteto, ten nėra ir tautos. Kitu atveju, teks raudoti, nes ne tik litą atims, bet ir žemes svetimšaliams parduos, prisistatys dangoraižių ir gyvens su vaizdu į Afriką. Gerdami kavą kvatos ir savo milijonus skaičiuos.
Nuo vilko pabėgome, o dabar ant meškos savo noru šoksime.
Angelė, Kaišiadorys
