Norėčiau išsakyti savo nuomonę dėl mūsų šalyje rengiamų patriotinių eitynių. Man tokie renginiai atrodo labai svarbūs ir prasmingi. Jau vien dėl to, kad mūsų - lietuvių - vos lašelis Europos platybėse.
Rodos, dar visai neseniai - dar iki II pasaulinio karo - nemažai lietuvių gyveno Rytų Prūsijoje, kurioje jau nuo XVI amžiaus buvo itin puoselėjama lietuvių kultūrinė veikla.
Prūsų kalbos, labai panašios į lietuvių kalbą, jau nebėra. Kalbame apie tai tarsi apie savaime suprantamą dalyką, tačiau jis visai nėra savaime suprantamas. Mūsų lietuvių nedaug, ir kas galėtų paneigti, kad ateityje mūsų kalba neišnyks?
Todėl dar kartą noriu pasidžiaugti patriotiniais renginiais. Kas, jei ne jie, padės atkreipti daugiau dėmesio į savo kalbą, kultūrą, tradicijas, savitas šventes, galų gale savas šaknis? Ir šiaip dar niekur nesu girdėjusi, kad medis ar kitas augalas augtų be šaknų, tokių tiesiog nebūna, o itin pažeistų šaknų augalai tiesiog nudžiūva.
Abejoju, ar patys žmonės nori džiūti. Net ir neigiantys savo šaknis ir vaidinantys didelius globalistus turi jas.
Apie tokių renginių skeptikus, laidančius sarkazmo strėles, išvis nesinori kalbėti, nes nejučia susimąstai: nejaugi tie žmonės neturi ko mylėti, nejaugi jiems nerūpi Tėvynė, tauta?
Vis dėlto būsiu optimistė, nes tikiu, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuriam tas pats, kas jis, kur jis gimė ir dėl ko kovojo jo protėviai.
Vilija, Kaunas
