Tarp nesibaigiančios bepinigystės, prašvaistyto tautinio orumo, surukusių, dar vis nepavargstančių gąsdinti politikierių ir valdžios vyrų veidų, tarp pilvus kuo tampriau susiveržti mokinančių analitikų, geometrine progresija tolstančio pensinio amžiaus, mažai guodžiančių euronaujienų, jau įkyriu beprasmiu priežodžiu virtusių šalies vadovų pažadų pažaboti korupciją, nuo to, ką matė, pervargusios akys pagaliau atsiplėšia - suranda ir įsikimba tikrų vilties ženklų, ataidinčių iš paties Kūrėjo, iš gamtos, todėl - jais galima pasikliauti.
Tai - rytais pro langus srūvanti šviesa, atausta viena kita pirmųjų paukščių giesmės sruoga. Tai - suvokimas, kad jau nebemiega gamta - jau alsuoja po tolydžio korėjančiais sniego kailiniais. Tai - vis aukščiau besistiebiantis termometro stulpelis už lango. Tai - it šviesa tunelio gale žėrinti šildymo sezono pabaiga. Tai - žvitrus vėjūkštis, jau nebekandantis, o lyžtelintis skruostą. Tai - linksmais upeliūkščiais virstanti kelių valymo ir pusnynų klampojimo problema. Tai - linksmas “sudie” patamsiams ir šalčiams. Tai - žemę ir sielą paleidžiantys įšalo gniaužtai. Tai - po žeme jau veik pusbalsiu šnabždanti žolė ir nekantraujantys išsprogti kačiukai. Tai - pavasaris, suūžiantis mūsų viduje, suteikiantis tikėjimo, vilties, jėgų, mažorinio troškimo gyventi...
O visų smagiausia ir viltingiausia naujiena - kad vėl išmokstame visa tai pastebėti, išmokstame tuo džiaugtis, kad pagaliau grįžtame prie išminties šiais nuo amžių amžinųjų ratu besisukančiais pasauliais kliautis labiau nei laikinais ir lokaliais politikos, ekonomikos, žmonių tuštybės pasaulėliais...
Nežinau, ar sau tai pripažinsite - bet daugybę laiko iki prasidedant vadinamajai krizei - metų laikų kitimo, kaip ir aukšto debesėto dangaus virš savęs, kaip ir savo vidinio pasaulio, kaip ir savo sielos poreikių, kaip ir iki mūsų prasiskverbiančių anapusybės ženklų - nepastebėdavome. Buvome atpratę pakelti akis nuo skrandžio, Eroto ir tuštybės spindesių, atpratę žvalgytis be praktinio tikslo, be godumo kibirkštėlių akyse, buvome atpratę linkėti vienas kitam ramybės, pakeisdami jį linkėjimu “geros dienos”, orientuotu į profesinę, verslo sėkmę, pelno medžioklės sėkmę, o vietoj “Kaip gyveni?” buvome įjunkę teklausti: “Ką gali man pasiūlyti?”...
Kone dvi dešimtis metų melavome sau, kad sėkmė - svarbiausia. Kad svarbiausia - maistas, pinigai, daiktai, galimybė primesti savo valią kitam... Paklauskite tų, kuriems šiose srityse labiausiai pasisekė - ar jie yra laimingi su savo pinigais, už kuriuos tegali užsikasti daiktais ir mėginti už jų pasislėpti nuo užgyventos tuštumos? Ar jie laimingi su savo pritrenkiančiai solidžia padėtimi visuomenėje, kai nebėra žmonių, ta visuomene save laikančių? Ar šiandien jie gali išdidžiai ir garsiai girtis: “buvau valdžioje”, kai valdžios luomas šiandien reiškia ne išrinktųjų regalijas, o gėdos dėmę?..
Juk nė klausti nereikia - šiandien šnara, tirpsta sniegai, paskleisdami aplink kvapnią, pumpurus kraunančią viltį, vienodai reikalingą ir neseniai įsivaizdavusiems, kad jie - laimingieji, ir kiūtantiems skurde, primindami, kad gyvename ne nuosavuose namuose, o pasaulyje, išsipildome ne banko sąskaitose, o savyje...
Laimei tereikia juk tiek nedaug - tik kad širdys atitirptų, tik kad protai nubustų, tik kad į Lietuvą, į kiekvieną mūsų pagaliau paukščiai parskristų...
