Toks parlamentinis buldozeris, koks buvo paleistas svarstant Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, jau seniai burzgė Seimo koridoriuose. Komitetuose, užkulisiuose, restorane, o netrukus užkauks ir plenarinių posėdžių salėje.
Panašus buldozeris čia užsuka nebent reguliuojant šalies kišenės, dar vadinamos biudžetu, reikalus. Banknotai, o ypač - jų krūvos, Lietuvoje jau seniai svarbesni už žmogų. Apie negimusį, bet jau pradėtą, sukurtą, kad ir mėgintuvėlyje, Seime apskritai kalbama tarsi apie pasaką.
Burzgiama tam, kad pagaliau būtų įteisinta tai, kas šiuo metu Lietuvoje daroma neleidžiant įstatymui. Būsimieji žmogučiai mėgintuvėlyje. Apvaisinti embrionai šaldymo kameroje. Užsimezgusios gyvybės aukos nelaimingoms šeimoms, eksperimentams. Galbūt legalizuoti embrionų pardavimai. Kaip šaldytų jūrų lydekų.
Bet vaisingojo parlamentinio buldozerio burzgimas yra tylus, užkulisinis. Todėl daug pavojingesnis už tą, kurį visi mato ir girdi. Kurį gali išnaršyti po kaulelį, sutaisyti gedimus, priveržti trūkstamas veržles. Tyla čia nėra gera byla. Ji byloja apie didelius pinigus. Juos moka tie, kas negali turėti vaikų.
Seimo nariai Agnė Zuokienė, Vida Marija Čigriejienė ir Algis Čaplikas nėrėsi iš kailio, kad vaisingumo klinikoms būtų gyventi geriau nei gera.
Kad jau kiti jų finansiniai metai būtų dar vaisingesni. Pinigais. Labai dideliais. Nuo 48 iki 240 mln. litų per metus iš valstybės kišenės. Tiek suskaičiavo Lietuvos gydytojų sąjunga.
Mokesčių mokėtojas sumokės už kiekvieną, kad ir nesėkmingą bandymą nelaimingiems tėvams padovanoti krykštaujantį šviesos spindulį namuose. Už dešimt apvaisintų embrionų, iš kurių trys bus bandomi paversti gyvybe. Visi kiti - į kamerą. Tolesni keliai nebus žinomi. Mėgintuvėlis ne buldozeris, kurį sunkiau paslėpti.
Dėl to ypač ir stengiasi žurnalistė, gydytoja bei geodezininkas. Pastarasis su sveikatos apsauga susijęs tik tiek, kad buvo sveikatos apsaugos ministru. Tik politiku.
A.Zuokienės, V.M.Čigriejienės ir A.Čapliko trijulei vaisingumo buldozerį pavyko užkurti negirdint Bažnyčios. Kuri prašė bent nešaldyti embrionų. Embrionus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo rašytojai pasmerkė po penkerių metų azoto kameroje išmesti į konteinerį.
Nes nenumatė kitaip. O apie tai, kad jau užmegzta, bet dar negimusi gyvybė gali tapti labai brangia preke, į įstatymą juk negražu įrašyti. Nes ši prekė jau parduodama. Maždaug po 30 tūkst. litų. Už žmogutį. Ir jokios kontrabandos - į Londoną vežamos tos būsimos mamytės, kurios neturi už ką susilaukti vaikų.
Vaisingumo buldozeriui įdardėjus į plenarinių posėdžių salę, ir balsavimas gali būti vaisingas. Nes beveik visas Seimo Sveikatos reikalų komitetas, tarsi aukščiausioji instancija, sutartinai linksėjo galvomis. Slaptuose posėdžiuose.
Kai kurios galvos, tiesa, arba žiovavo, arba tiesiog nepažino raidžių. Žmogaus gyvybės kaina nėra tokia įdomi kaip pasišaipymas iš savęs kokiuose “Svogūnuose”.
Žinovai šaukė, kad stumiamas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas vaisingumo klinikoms apskritai atmuš norą tobulinti žinias, specialistus, įrangą. Todėl kad likimo nuskriausti tėvai visada mokėjo tiek, kiek reikėjo. Kiek prašė apvaisintojai. Mokėjo ne tik šimtais tūkstančių, bet ir motinų kančiomis, dvasiniu šoku, šeimų skyrybomis.
