Valgė košę prie stalo. Tylomis, nieko nesakęs, berniukas apvertė dubenėlį ir nuėjo į malkinę, į amžiną tylą. Prienuose šešiolikmetis gimnazistas niekam nieko nepaaiškinęs perlipo turėklus ir nušoko nuo viaduko. Neiškentęs bendraklasių patyčių, visas problemas kilpoje išsprendė kitos to paties rajono mokyklos dešimtokas.
Į sienas sutrankytos galvos, užlaužtos rankos, suspardyti inkstai ir kepenys, sutrenktos smegenys, per pamoką padegti mergaitės plaukai, mobiliaisiais telefonais nufilmuotos smurto ir pažeminimo scenos, išplatintos internete, - tokia kraupi į viešumą iškilusi tiesa apie tai, kas iš tiesų dedasi mūsų mokyklose.
Spėjama, kad smurtą ir patyčias mokyklose patiria ne mažiau kaip 70 proc. moksleivių. Kas galėtų patvirtinti, kad statistika patikima? Iš gyvenimiškos patirties žinome, kad didžioji nuoskaudų dalis nutylima. Dėl baimės, kad tėvai nesupras ir nepadės, o draugai priklijuos skundiko etiketę. Ši pravardė priaugs ir smaugs, jos neatsikratysi. Pasisakyti, kad iš tavęs mokykloje tyčiojasi, reikia drąsos. Ar kiekvienam vaikui jos užtenka?
Būti taikiniu vis dar gėda, todėl piktiesiems taip lengva terorizuoti mūsų vaikus. Negraži pavardė, išvaizda, fizinis silpnumas per kūno kultūros pamokas, išskirtiniai gabumai ar jų stoka, kova dėl įtakos tarp klasėje susidariusių grupuočių - tai vis pretekstas engti. Kenčia silpnesnis, tas, kuris į miestą atvažiavo iš kaimo ar skurdžios, nepilnos šeimos. Kankintojas dažniausiai irgi nelaimingas, nemylimas, nepripažintas, paniškai bijo atsidurti silpnųjų pusėje. Neengsi - pats tapsi taikiniu.
Patyčios nerodomos, pedagogai ir mokyklos jas stengiasi nuslėpti. Mokyklos administracija, sužinojusi, kad klasėje įsivyravęs teroras, persekioja ir baudžia mokytojus.
Taigi ne tik vaikai, bet ir mokytojai mokomi kentėti tyliai, nesiskųsti. Absurdas, kad kolektyvo laimėjimai vis dar yra aukščiau už vaiko kančias. Mokyklas, kuriose ujami ir žudosi vaikai, reikia diskvalifikuoti, įrašyti į juoduosius sąrašus.
Prienų rajono mokyklos, kurioje dėl patyčių iš gyvenimo pasitraukė moksleivis, istorija atskleidė baisų švietimo sistemos cinizmą. Mokyklos direktorė nesprendė problemos, apie kurią žinojo dar pernai pavasarį.
Dar siaubingiau, kad tie, kurie tyčiojasi ir gali privesti prie savižudybės, pedagogų užnugarį turi, o skriaudžiamieji - ne.
Jeigu mokykloje ar prie jos sumuštas vaikas išvežamas į ligoninę, o tėvai išdrįsta kreiptis į policiją, pradedamas ikiteisminis tyrimas, tačiau bylos vis dar retai pasiekia teismą. Panevėžio apygardos prokuratūra pernai kontroliavo 17 bylų dėl mokyk-loje nukentėjusių vaikų. Teismui perduotos tik 8. Kiti tyrimai buvo nutraukti, tačiau ar pagrįstai, prokurorai delsia atsakyti.
Ką daryti, kaip stabdyti ant mūsų vaikų užgriuvusią patyčių epidemiją? Svarstyti nebėra laiko. Kartu su savo vaikais ir anūkais įveikime dar tvyrančią tylą. Nepakantumu pristabdėme karą keliuose, mažiau žuvusių, sužalotų, suluošintų. Tik netoleravimas ir viešumas gali išgelbėti tuos, kuriems dėl patyčių mokyklos tapo koncentracijos stovyklomis.
