Kartais atrodo, kad iš Lietuvos tik emigruojama. Tačiau pasidžiaukime. Lietuviai ir grįžta.
Grįžta ne todėl, kad užsieniuose išoriškai nepritapo. Tai yra darbo prasme. Ekonomiškai. Grįžta todėl, kad nepritapo subtiliau. Širdimi. Kažkokia širdies dalelė vis ieškojo užsieniuose Lietuvos. Bendradarbyje. Gatvės praeivyje. Žmonių minioje. Dirbančioje. Švenčiančioje savo šventes. Turinčioje savo tabu, savo istorijas ir savo kasdienius papročius.
Lietuviai grįžta tik todėl, kad neranda Tėvynės pakaitalo. Tų pakaitalų pasaulyje labai daug, tačiau mūsų žmogui nelemta susitapatinti nei su amerikiečių, nei su vakarų europiečių, nei su kitomis klišėmis. Kažko jose mums trūksta. Per ankšta. Per siaura. O trūksta paprasto dalyko. To archetipinio lietuviškumo. Nei angle, nei škote, nei prancūze mes nerandame tos baltų genties, kuriai patys net nenorėdami priklausome. Ir priklausysime visada. Net tada, kai savo lietuviškumą kategoriškai neigiame. Su anglišku ar vokišku akcentu jau tardami lietuviškus žodžius. Ir bravūriškai tikindami, kad užsieniuose mums gerai. Vaizduojame, jog pasisekė.
Tačiau ar pasisekė žmogui, prarandančiam Tėvynę? Gal jis pats didžiausias nelaimėlis?
Na, ir kas, kad neigiame? Tėvynė vis vien mus atsiveja. Kasdien bent sekundei pagalvojame apie tą žemės lopinėlį prie Baltijos. Kartais piktai. Kartais ilgesingai. Kartais baugščiai, bet niekada abejingai. Užsienietyje mes neužčiuopiame savo po pilkais debesimis nuolat gyvenusios genties. Galbūt giliau jaučiančios pasaulį nei tie amžinai besišypsantys, gal net dirbtinai energingi ir gal net dirbtinai patenkinti žmonės. Iš svetimosios šalies.
Mes nerandame savo genties bruožų savaitgaliais užsukę į anglišką „pabą“. Nors kartu geriame alų ir sveikinamės su angliško miestelio kaimynais. Ar tikrai pajuntame, kad jie - mūsų kaimynai? Kažin ar pajuntame. Nebent pagarbią, šiek tiek įtaroką distanciją. Nes mūsų senieji kaimynai vis vien yra Lietuvoje. Gal daugiabučio penktojoje laiptinėje. Gal mūsų miestų priemiesčiuose. Gal sėdi vasarą kieme ant suoliuko. Pamatę apsidžiaugtų ir pultų sveikintis.
Mes niekada visi neišvažinėsime iš savo Tėvynės. Nes Lietuvos niekada galutinai neišdraskė emigracijos bangos. Nei XX a., nei anksčiau. Dalis mūsų tautos, ta mažiau „priveržtoji“ ar tiesiog smalsesnė, neramesnė dalis, migravo visais šimtmečiais. Bėgdama nuo bado, karų ar nuo maro. Bėgdama paskui iliuziją apie pieno upes su kisieliaus krantais. Tačiau mes niekada netapome plyna dykyne. Išsaugojome tautos branduolį. Gyvenome čia. Išsaugojome ir papročius, ir kalbą.
Paradoksalu, tačiau net emigrantas, niekada neketinantis čia grįžti, vis vien nori, kad Lietuva liktų. Nuoširdžiai susijaudintų išgirdęs, kad mūsų šioje žemės vietoje neliko. Keiktų, kad mulkiai valstybės neišsaugojo. Vadinasi, net pats nesentimentaliausias emigrantas vis vien širdyje lietuvis. Pasilikęs Lietuvą kaip šansą. Kaip savęs identifikaciją prieš pasaulį. Kaip viltį, kad vis vien esi kažkur laukiamas. Nuoširdžiau nei viešbučio administratorės.
