Tegu tavo vaikai eina...

Visos valstybės, paprastai, turi savo himnus. Pavyzdžiui, Tarybų Sąjunga turėjo “Laisvųjų respublikų sąjunga amžiams...”, o Tarybų Lietuva - “Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė...”

Himnai, paprastai, turi savo tėvus. Pavyzdžiui, TSRS himnas - Sergejų Michalkovą, LTSR himnas - Antaną Venclovą. Venclova ne tik LTSR himno tėvas, bet ir TSRS himno patėvis, nes išvertė jį į lietuvių kalbą.

Himnų tėvai, paprastai, turi ir daugiau vaikų. Pavyzdžiui, Michalkovas - Nikitą, o Venclova - Tomą... Abu talentingi ir intelektualūs. Vienas kino režisierius, kitas poetas. Ir abu, lyg susitarę, beveik vienu metu, vienas vasaros, kitas rudens vidury, sukėlė skandalus - vienas savo Rusijoje (toje, kurioje Nikita daro viską, ko nori Putinas), kitas ne savo Lietuvoje (ta Lietuva, kokią mato Tomas, yra ne jo Lietuva).

Tomas progą skandalui turėjo: vasarą sukako 60 metų, kai jo tėvo “Tarybinę Lietuvą liaudies sukūrė...” išstūmė iš viešojo gyvenimo “Lietuvą, Tėvynę mūsų”. Nikita suskandalijo orientuodamas ne į datą, o į situaciją, kuri jau prisirpo Putinui, prie kurio savo meniškai imperiška siela jis priglusdavo visais atsakingiausiais Putinui momentais.

Nikita ir Tomas paskelbė manifestus. Nikita - kažkokių “apsišvietusiųjų Rusijos konservatorių” (pranašaujama, kad taip gali pasivadinti Putino ir Medvedevo “Vieningoji Rusija”) vardu, Tomas - savo vardu, na, gal dar ir Leonido Donskio bei kiek ankstėliau gyvenusio Sokrato, kuris, pasak Tomo, tikrai nebuvo žydas.

Nikita savo naujajai Rusijai skirtą himną, kurio pagrindinė mintis “Bože, caria chrani” (Dieve, sergėk carą) rėkia iš kiekvienos eilutės, pavadino Manifestu. Tomas savo himno lietuviams naujojoje Europoje su naujomis vertybėmis niekaip nepavadino. Tik himno pradžioje didesnėmis raidėmis užrašė savo nuotaiką, kurios pagautas jį rašė: “Aš dūstu”.

Ir nuo ko gi dabar tas Tomo dusulys? Ogi nuo lietuvių, kurių “daugelį apima stačiai rasistinis siaubas pagalvojus, kad lietuviu gali būti laikomas vietnamietis arba juodaodis, jei jis gyvena Lietuvoje, turi jos pilietybę, vykdo piliečio pareigas ir kalba lietuviškai. Bet toks yra vienintelis humanistinis ir šiuolaikinis, tad vienintelis priimtinas požiūris” (iš T.Venclovos padūsavimų - F.K.).

Įdomu, kur Lietuvoje Venclova sutinka tokių rasistų? Ir kas jam, atvykusiam Lietuvon, tokių makaronų ant ausų prikabinėja? Lietuviui iš pasitenkinimo ir jaudulio tiesiog upeliais ašaros trykšta, kai girdi Lietuvoje gyvenančią juodukę ar indę, lietuviškai dainuojančias ar šnekučiuojančias. Tegu jos gyvena Lietuvoje, tegu dainuoja, šneka lietuviškai, tegu būna Lietuvos pilietėmis. Tik nesuprantu, kam joms būtinai laikyti save lietuvėmis. O jeigu jos didžiuojasi savo tikromis tautybėmis? Skirtingai nei Venclova, besididžiuojantis, kad jis nėra iš tų, kurie mano, kad svarbiausias daiktas yra tėvų priesaikai ir tautinės šventenybės. Jam kur kas artimesnis Sokratas, kuris “abejoja dievais - tradicinėmis vertybėmis, netgi drįsta juos neigti. Mąstanti asmenybė jam svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą, /.../ tad yra aiškus globalistas, kosmopolitas” (iš T.Venclovos padūsavimų).

Todėl Tomas savo manifeste valosi kojas į Vytautą Radžvilą, Romualdą Ozolą, Arvydą Juozaitį, kurie neskuba taip greitai eurokolaboruoti kaip jis, Tomas Venclova, arba kaip 1940-aisiais skubėjo kolaboruoti, tik su kitais, jo tėvas, tada dar tik būsimasis LTSR himno autorius.

Jeigu jau Tomui Venclovai taip visiškai nieko nereiškia “tėvų priesaikai ir tautinės šventenybės” (iš T.Venclovos padūsavimų), tai kodėl jis taip aistringai nuo lietuvių gina rusus, lenkus, žydus? Net homoseksualus. Negi būti homoseksualu yra šventesnė ir europietiškesnė priedermė nei būti lietuviu?

Tomas Venclova jau sudėliojo viską: kokia turi būti naujoji Lietuva, kokias turi išpažinti vertybes, o kokias nedelsiant išmesti pro langą, kaip jai toliau gyventi. Ir su kuo... Kaip ir Nikita Michalkovas savo testamente: “Dievo valia susiformavusi tūkstantmetė daugybės tautų ir genčių sąjunga pasauliui save pateikia kaip unikalią rusų naciją. Mums būdinga supernacionalinė (“sverchnacionalnoje”) imperinė sąmonė, kuri nulemia Rusijos būtį ypatingų eurazinių koordinačių sistemoje”.

O kokių ypatingų koordinačių sistemoje esame šiandien mes, Lietuvos lietuviai? Atsidūrę tarp Venclovos ir Michalkovo imperijų? Tarp dviejų pasaulių. Stovime išsiskėtę - viena koja čia, kita koja ten. Imame nelabai suprasti, kur esame, kodėl esame. Kodėl mums vėl diktuojama. Mes pavargome nuo penkiasdešimties metų diktantų, kuriuos rašėme - ir daugiau jau nenorime ten. Pas Michalkovą. Todėl ir stovime išsiskėtę. Nes jau imame abejoti, ar norime būti ten, kur esame. Nes išsigandome. Venclovos ir Donskio vertybių.

O mano kaimynas žino, ką daryti. Prieš keliasdešimt metų mirdamas senelis jam paliko Mao Dzedongo raštų tomelį ir pasakė: “Saugok, vaikeli, kai jie ateis ir atsidarys tavo duris - parodyk. Gal padės”. Tai jis dabar tą tomelį saugo. O skaito literatūrą apie pasaulio pabaigą... Ir siunčia velniop abu himnų autorių vaikus.