Okupacijos baigiasi dviem būdais. Įvyniotos į vatą ir ne.
Neįvyniotos baigiasi tada, kai okupantas paknopstomis bėga, o kita pusė vejasi. Bent iki savo valstybės sienos. Bet paprastai bėga dar toliau. Tarkime, iki Berlyno. Šis baigties būdas vadinamas laimėtu karu. Nors kitas - irgi karas. Tik įvyniotas į vatą. Nes taikingieji kariškiai nėra ginkluoti šaukštais.
Vienu būdu, kuris kažkodėl vadinamas civilizuotu, okupantai išvyksta kaip taikinga gurguolė. Kaip meilūs vestuvininkai. Šarvuočių kolonomis arba traukiniais. Pageidautina, kad vietiniai atsisveikindami spaustų okupantams rankas. Vaikai gaudytų nuo šarvuočių skrendančius saldainius. Gerai būtų, jei kas nors, įsijautęs į vestuvininkų nuotaiką, sukrykštų - mes jus labai mylime! Bet visi tyliai galvotų. Kad tik nesumanytų grįžti atgal.
Taip 1993 m. išlydėjome Rusijos kariuomenę. Mandagiai. Su niuansais, reveransais. Nepasakydami nė vienam kareiviukui - tu buvai okupantas.
Taip irakiečiai dabar išlydi amerikiečius. Abi pusės džiaugsmingais veidais. Vieni džiaugiasi, kad išliko gyvi. Kiti džiaugiasi, kad bus mažiau “geradarių”. Lengviau nuo jų atsikvėps. Ir po truputį ners į savo senuosius papročius. Aišku, ners! Dar greičiau. Nes kuo labiau spyruoklę suspausi, tuo greičiau atsities.
Taip kada nors iš Afganistano bus išlydėta NATO kariuomenė. Išlydėti lietuviai. Kaip Afganistano okupantai. Į Afganistano istoriją Lietuva įsirėš kaip okupantė iš tolimos šiaurės. Atsiuntusi į svetimą žemę ginkluotus baltaveidžius vyrus. O kaip kitaip pavadinti neva taikingąją misiją? Jei taikos tik tiek, kad reikia važinėti šarvuočiuose. Jei po jų ratais sproginėja “taikingosios” minos. Ar iš meilės jos pakišamos?
Afganistaniečiai juk neatsiuntė į Lietuvą delegacijos. Nesusitiko Vilniuje su Lietuvos valstybės vadovais. Nepaprašė mūsų tuomečio prezidento: atsiųskite savo karius į Afganistaną. Ne, mes patys įsiveržėme į svetimą butą. Net nepaklausę šeimininko, ar tikrai pageidauja svečių. Tai kaip pavadinti tokį reiškinį?
Jei vengiame sakyti tiesą, tai kodėl be įspėjimo nenusiunčiame savo ginkluotų karių į Baltarusiją? Kad apsitvertų prie Minsko ir su neperšaunamomis liemenėmis padraugautų su vietiniais. Su šarvuočiais įdardėtų į turgų. Kodėl nenusiunčiame į Kanadą? Arba į Šiaurės Korėją? Gal ir ten rastume vietos vargšų, kuriems skubiai reikia padėti. Tarkime, pasodinti ąžuolų giraitę. Suremontuoti mokyklą. O todėl nenusiunčiame, kad dėl tokių taikingų “draugysčių” kiltų tarptautinis skandalas. Pirmą dieną gautume galingą spyrį ir atgal į namus parlėktume.
Tačiau kuo skiriasi Afganistanas nuo kitos pasaulio vietos? Ar ten gyvena kitokie žmonės? Ne, jie tik negali apsiginti. Nuo mūsų. Nuo NATO. Bet kodėl mes nusprendėme, kad pas vienus pasaulio gyventojus galima atvykti ir įsikurti su šautuvais? Mes už juos nusprendėme! O visos okupacijos prasideda, kai viena valstybė nusprendžia už kitą. Taip pat ir už mus. Nes tik su okupuotomis smegenimis turi būti lietuvis. Jei įtikėjo dar nesąs okupantas.
