Močiutės vaikystėje mus mokė tikėjimo, moralės pagrindų, sakė, kad gėris visada nugali blogį, kad vogti, meluoti, skriausti kitą yra negražu, kad dera norėti tik vieno užmokesčio už savo darbus - žmonių meilės, visi kiti turtai netikri, laikini... Tikėjome jomis, vaikiškai murmėdami poterius. Ir tebetikime.
Mūsų tėvai vaikystėje mums sakė, kad Lietuva - milžinų žemė, kad verta šią žemę mylėti, didžiuotis čia gimus. Sakė, kad mūsų tauta maža, bet kieta lyg titnagas. Jie išdidžiai pasakojo: Mindaugas, Kęstutis, Vytautas... Jie mokė mus suprasti, kas yra Lietuva. Sakė, kad kartais ji išdidžiai sustoja prie šalies vairo atsakinguose postuose, kartais susirenka miniomis miestų aikštėse, o kartais, kaip yra buvę, iš vyriausybių ir patogiai įrengtų valdžios institucijų kabinetų keliasi į miškus kautis už laisvę. Sakė, kad ir mes tokie turime būti, sakė, kad šalies, tautos interesai mums privalo būti aukščiau už asmeninius - kad taptume verti patys būti vadinami Lietuva. Tikėjome jais, mokydamiesi atmintinai šalies himno žodžius. Ir tebetikime.
Mus mamos paauglystėje nuolat graudendavo: “Ką apie tave žmonės pasakys?” Joms tai buvo moralinė norma - būti bendruomenės dalimi, stengtis užsitarnauti žmonių pagarbą, meilę. Ir išties - ne teismų bijojome, ne apkaltų ir kalėjimo - sudrausminti pakakdavo priekaišto žmonių žvilgsniuose. Nes mamos mums sakė, kad neįmanoma būti laimingiems po vieną, neįmanoma susikurti gerovės ant kitų žmonių ašarų, pykčio, nuoskaudos. Tikėjome jomis, laikydamiesi niekada nerašyto, bet visiems prigimtinai žinomo bičiulystės kodekso. Ir tebetikime.
Visa tai - nuostabūs mūsų močiučių, tėvų mumyse suręsti pamatai, patvarūs ir teisingi. Ant tokių pamatų kas tik nori tvirai stovės - bažnyčia, šeima, valstybė... Tačiau kažkodėl mums nesiseka kalbėtis su Dievu. Nesiseka mylėti savo artimo. Niekaip nepavyksta patiems tapti Lietuva. Ta, apie kurią dainos išdidžiai ant piliakalnių dainuojamos...
Kodėl? Ką pamiršo mums svarbaus pasakyti tėvai ir seneliai?
Atrodytų, savaime suprantamą smulkmeną - nepasakė, kur toji šalis yra. Kad ne tik istorijos vadovėliuose ir liaudies dainose, ne tik pilyse bei muziejuose, bet ir šiandien, čia, dabar - po mūsų kojomis, virš mūsų galvų - mūsų širdyse.
Kiekviename mūsų, regis, rusena patriotizmo ugnelė, tačiau kaži kokia abstrakti, nukreipta į niekur - lyg apie šį savo jausmą kalbėtume atsakinėdami pamoką, nė neketindami versti jo tikslais, darbais, tikrove... Leidomės suskaldomi tokių laikinų ir juokingų darinių, kaip politinės partijos, verslovės, pinigai. Iš tautiečių, kaimynų, brolių virtome konkurentais, oponentais, priešininkais. O mūsų interesai, mūsų siekiamybės ėmė suktis nebe Lietuvoje, ne ten, kur gyvename, ne ten, kur galime vienyti savo fizinę jėgą, išmintį, kūrybinę energiją ir versti ją galinga jėga. Politinė mūsų tėvynė šiandien - ES (kurios nei žemėlapyje aiškiai parodyti, nei mylėti nemokame), ekonominė - turtingieji Vakarai, gyvenamoji vieta - kur algos didesnės... Į kurią tad vietą, į kokį avilį mums nešti savo išminties, taurumo, vertingiausių dorybių medų?
Juk tauta - kaip vanduo, jai reikalingas formą suteikiantis indas, kaži koks numanomas pavidalas, kuriame ji gyvena. Jeigu žmogus didžiausios gyvenimo sėkmės atveju orientuotas atsidurti Briuselyje, o nesėkmės - krumpliais belstis į Strasbūrą, tad kur tuomet jo sielos, jo psichikos sostinė? Kur jis myli, svajoja, kur realizuoja save? Nejaugi šiandienės tautos būties erdvė yra kaži koks tarptautinės politikos, kosmopolitiško verslo ar virtualaus beasmenio interneto pasaulis?..
Kas tuomet mes ir kam apskritai esame reikalingi? Nejaugi tik kažkur prastumti laiką tarp gimimo ir mirties? Ką tad galima bus apie mus papasakoti ateities kartoms? Bijau, kad tik tiek: kažkokia pavienių žmonių masė kurį laiką darė kaži kokius beprasmius judesius erdvėje kažkur tarp Briuselio ir Strasbūro...
