Kas galėtų paneigti, kad graikai ne karžygiai? Trojos karo didvyrio Achilo palikuonys senovėje garsėjo drąsa ir pergalėmis mūšio lauke. Ko verti Martono ir Platėjos mūšiai, kur graikams pavyko nugalėti amžinus priešininkus persus, atplūdusius iš kitapus Egėjo jūros.

Ar tik ne nuo persų ketino graikai gintis šiais laikais, pirkdami milijardus kainuojančius ginklus - nuo povandeninių laivų iki naikintuvų.

Kaip kalba pastaruosius metus Graikiją į bankrotą varę politikai, nerimą jiems kėlė turkai, gyvenantys ten pat, kur kadaise karaliavo persai - Mažojoje Azijoje. Gal istorinė kovų su atėjūnais iš Rytų dvasia taip smarkiai įaugusi į kraują, kad graikai taip ir nesuprato, jog jų “priešas” stovi toje pačioje NATO barikadų pusėje?

Stebėtina, kokie mes, lietuviai, panašūs į graikus. Visi mename didingą Lietuvos praeitį. Valstybę nuo jūros iki jūros. Didžiuojamės Lietuvos kunigaikščių žygiais, kai šie beldėsi į Maskvos vartus.

Deja, kaip ir graikai, pasiklydome istorijoje. Esame praeities vergai. Jei ne, kodėl ginkluojamės, ko bijome? Gal ką nors bauginsime? Juk į Afganistaną, kur tarnaujame, nupirktų senutėlių britų laivų nesiųsime. Goro provincija - dykumos gabalėlis. Gal siųsime planuojamus pirkti naikintuvus? Bet gaila naujųjų paukščių su raketomis. Ir kas skraidys virš mūsų galvų, kai NATO ims ir pakels sparnus?

Iš tiesų galėtų niekas neskraidyti. Ir be laivų būtume išsivertę. Galėjo ir graikai neišlaidauti. Nes ginklai esant taikai - beverčiai. Užtat jų kaina visais laikais - milžiniška.

Mūsų politikai tikisi, kad nebūsime antrieji Europos graikai. Tačiau elgiasi taip, lyg to norėtų. Be saiko skolinasi, ginkluojasi, vėl skolinasi. Engia dar likusius sąžiningus žmones, o vagis garbina. Net priima į savo tarpą, kad sumąstytų, iš ko dar nurėžus, kad vėliau būtų galima pavogti.

Esame mažyčiai pasaulyje. Mūsų niekas nebijo. Reikalaus parsiduoti ir vergauti - teks. Puikus pavyzdys - Graikija. Nepadės tada ir moderniausi ginklai. Nes mažos šalys skolas arba grąžina, arba žlunga.

Skirtumas nuo graikų tas, kad toliau stebime, kaip mūsų šalis parceliuojama, trypiama ir žlugdoma. Kol kas mus engia savi politikai, vėliau ateis svetimšaliai. Nes iki šiol neišmokome garsiai pasakyti - užteks tyčiotis, reikia gyventi kitaip, norime likti Lietuvoje, o ne iš jos bėgti.

Juk dar blogiau už graikus verčiamės, bet tylime. Visuomet tylėjome, o juk ant palinkusio karklo visos ožkos lipa. Negi iki šiol nesupratote, mieli politikai, ką jūsų į visas puses taškomi milijonai reiškia valstybei? Kiek tautiečių dėl pirktų laivų, naikintuvų, vamzdžių ant Neries krantinės, skiriamų milijonų užsienio bankams, o ne mūsų verslui, jau išvyko iš Tėvynės? Kiek kenčia likusieji Lietuvoje? Kokį smūgį visuomenei sudavė jūsų atsainus požiūris į šalį, kurioje gyvenate, ir į žmogų?

Išvykę lietuviai vargu ar grįš į šalį, kur jie niekam nerūpi. Vargu ar tautiečiai norės, kad jų vaikai būtų tarnai, o jie patys senatvėje geriausiu atveju išgalės susimokėti tik mokesčius. Kam tuomet dirbi visą gyvenimą, jei net senatvėje negali sulaukti poilsio ir pagarbos?

Kad susimokėtumėme už ginklus. Bet juk Taika...brangesnė.