Lietuvoje tęsiasi „Snoro“ istorija. Tiksliau - pasaka, algebra, abrakadabra. Nes istorinės šios istorijos detalės žmonėms nežinomos. Visur tik igrekai, iksai ir šurikų nuotykiai.
Ką mes žinome? Vienas aukštas politikas kalba vienaip. Antra aukšta politikė kalba kitaip. Lietuvos banko valdytojas kalba trečiaip. „Ernst & Young“ - ketvirtaip. Neilas Kuperis (Neil Cooper) tyli. Saimonas Friklis (Simon Freakly) išvykęs. Su savo komanda, kurios narių nesuskaičiavome. Gal 20 žmonių dirbo, o gal tik pusantro.
Seimo laikinoji komisija, jei bus sudaryta, irgi pateiks krūvą pamąstymų, versijų. Galbūt lygiai tiek, kiek bus komisijoje narių. Visoje šioje istorijoje per daug igrekų ir per daug šurikų. Todėl būkime tikri. Tiesos nesužinosime.
Kam tos aistringos variacijos, jei „Snoro“ byla jau išbildinta į Generalinę prokuratūrą? Taip sakant, į centrinę cementinę paslapčių kapavietę. Kur sėkmingai buvo išbildintos ir kitos rezonansinės bylos. Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro rekonstrukcijos istorija. „Vilniaus - Europos kultūros sostinės“ reikalai ir taip toliau.
Iš centrinės cementinės kapavietės neišgirsime nė garsiuko. Suprask - vyksta tyrimas. O paskui suprask - jau senatis. Nelįskite. Atsikabinkite. Netrukdykite dirbti. O ką? Kažką.
Jei rezonansinė byla strimgalviais, vos ne Friklio greičiu, išdarda į Generalinę prokuratūrą, vadinasi, ji jau amžinatilsė. Nuo visuomenės paslėpta. Su baltų chrizantemų vainiku. O mes spėliokime. Kaip uždarytame banke atsidarinėjo durelės. Ir kaip, nors ir paskelbus moratoriumą, pro dureles dardėjo pinigai. Kur ir kam jie nudardėjo. Ir nereikia sekti pasakėlių. Juk ir Friklis pasiėmė 17 mln. užmokestį pro neva uždarytą šliuzą.
Ak, kaip gera turėti generalinį prokurorą! Neabejojame, jis ateis. Vieną dieną į Seimą. Kad spėliojantiems šurikams praneštų sakralią frazę. „Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbiami“. Juk verta dėl tokios sakralios frazės atkeliauti į Seimą. Slaptumu suinteresuotiems veikėjams iškart ramiau.
Suprantama, kodėl „Snoro“ administratoriumi buvo pasirinktas užsienietis. Nes reikėjo kuo didesnio nebylio. Mažiausiai susijusio su vietiniais. Kad neiškarksėtų visuomenei informacijos, kaip Lietuvos bankas atlikinėjo „Snore“ inspekcijas. Kad neiškarksėtų, kokia nevykusi, skandalinga Lietuvoje bankų kontrolė. Su visomis pikantiškomis detalėmis.
O galbūt kad neiškarksėtų, jog banko nacionalizuoti nevertėjo. O kodėl negalimas ir toks variantas? Jei esame atriboti nuo patikimos informacijos, galime samprotauti visaip! Nes kas Lietuvoje nekonfidencialu? Kuo didesnė afera, tuo ji konfidencialesnė.
Nes kuo labiau bus išslaptinta, tuo mažiau šansų, kad ir kitą kartą pavyks. Lietuvoje slaptumas jau virtęs siekiamybe. Visose srityse. Piliečiams uždangstomos akys, ausys ir čiaupiamos burnos. Tad laukime įvairių aferų tęsinių. Elitinių. Teatrų rekonstrukcijų, bankininkystės ar viešųjų pirkimų šedevrų. Pirmyn! Jokio patikimo saugiklio nėra. Nes vienintelis patikimas saugiklis - šimtaprocentinis viešumas.
