Investicinio gyvybės draudimo grimasos. Tokio draudimo klientams. Gyviems. Su gyvybe. 7 metus kas mėnesį mokėję po 100 litų ir per tą laiką įmokėję 8400 litų, gausime kiek? Tik 3000 litų ir, aišku, klientui dar lieka jo gyvybė. Nors tai jau ne draudikų nuopelnas.
O klientui neaišku, kodėl jo investuotieji 5400 litų kažkur prarado gyvybę. Kažkur dingo. Kažkokiose kapinėse. Nors dingimo procesą stebėjusieji fondų brokeriai niekur nedingo. Iki šiol vaizduoja investicinio gyvybės draudimo specialistus. Ir už tą vaizdavimą gauna algas. Irgi niekur nedingusias. Jei kas dingsta, tai tik klientų litukai. Esą kalti patys. Pasirinko ne tas investavimo kryptis.
O koks draudikas patarė, kokias kryptis pasirinkti? Ne, jie tik sėdi kaip ekonomikos manekenai. Kelnėti bei sijonuoti žinovai. Net neaišku, kodėl užsirašo kliento telefono numerį. Ar tie manekenai bent praneša savo klientams? Kad kryptis, į kurią žmogus kas mėnesį vis dar deda savo pinigus, rieda žemyn? Ar manekenas kam nors teikėsi laiku paskambinti? Išlementi “kliente, stabdyk”. “Pasirink kitą investavimo kryptį. Mes patarsime”. Ne, manekenai visai abejingi. Tik surenka mūsų pinigus. Atsakomybės už jų pradanginimą - jokios. Atsakomybė užversta ant kliento pečių.
O kodėl? Nuo kada virėja, kirpėja ar medikas patapo ekonomistais-saviveiklininkais? Gal įveskime saviveiklą ir kitose profesijose. Pacientas tebūnie pats kaltas, kad ne toje pilvo pusėje išsioperavo apendiksą. Mat supainiojo su skrandžiu. Be to, neišdezinfekavo virtuvinio peilio. Pacientas tebūnie pats kaltas, kad išsitraukė krūminį dantį. Supainiojęs su iltiniu. Klientė tebūnie pati kalta, kad nusidažė tik kairįjį antakį. Kad apsikirpo tik pusę plaukų. Užpultasis tebūnie pats kaltas, kad atkišo gatvės chuliganui nosį. O policininkai, chirurgai, ortodontai, kosmetikė ir t.t tebūnie tik mūsų veiksmų stebėtojai. Orūs manekenai. Nesikišantys į klientų, pacientų, sumuštųjų saviveiklą.
Atkreipkime dėmesį. Saviveikla pripažįstama tik įvairiuose kultūrnamiuose, mėgėjiškuose būreliuose ir investicinio draudimo sektoriuje. Tik kultūrnamyje mes galime mėgėjiškai padainuoti. Jei turime muzikinę klausą. O investicinio draudimo sektoriuje ekonominė klausa jau nebūtina. Vos įeina klientas - ir iškart patampa specialistu. Kol turės pinigų. Kai draudikai galutinai kliento pinigus ištratins, turi teisę nutraukti draudimo sutartį.
Jei investicinis gyvybės draudimas faktiškai remiasi klientų saviveikla ir manekenų sustatymu, susodinimu, kodėl tos saviveiklos neperdavus prižiūrėti Kultūros ministerijai. Juk Reinoldijaus Šarkino Lietuvos Bankas vis vien investicinio gyvybės draudimo nekontroliuoja. Nemato. Kad skandinavų “kontoros”, neva susirūpinusios dėl lietuvių gyvybės, numarina tų lietuvių pinigus.
Jei gatvėje bent 20 litų pavogtų iš R.Šarkino ar Gitano Nausėdos, ar Mindaugo Jusiaus, ar draudiko-manekeno kišenės, užriktume “jį apvogė!”. Investiciniai gyvybės draudimo fondai išlaisvino mus nuo mūsų pinigų daug subtiliau. Mandagiau. O koks rezultatas? Tas pats!
