Lietuvoje trūksta siuvėjų, dažytojų, suvirintojų, dailidžių, stalių. Tačiau netrūksta aukštąjį mokslą baigusių politologų, vadybininkų, psichologų ir t.t. Veltui ieškančių darbo.
Kas su mumis atsitiko? Mus suvystė snobizmas. Vaikus nuo vaikystės gąsdinome „profke“. Visur! Ir namie, ir mokyklose! Esą jei nesimokysi, tiksi tik „profkei“. Liksi visai neprestižinis. Matyt, prestižiška gauti aukštojo mokslo diplomą ir, negavus darbo, pasidėti jį į stalčių.
Lietuva toliau kepa neperspektyvių specialybių bakalaurus, magistrus. Vos ne kiekviena šeima stengiasi, kad jų vaikas būtų „su aukštuoju“. Dizaineris, teisininkas, politologas. Žvaigždžių vestuvių ar išskirtinių kelionių planuotojas. Vos ne kiekviena šeima įsivaizduoja, kaip jų išmokslintas vaikas sublizgės glamūrinių žurnaliukų puslapiuose. Pvz., taip - „advokatas X su savo gyvenimo drauge Y“. Arba „tarptautinės kompanijos vykdomoji direktorė X mėgavosi šampanu bei tortu“.
Nes jei tavęs viešai nerodo, tavęs tarsi nėra. Neegzistuoji. Tačiau kai glamūriniam sugenda mašinos variklis, iškart ieško neva neegzistuojančio automobilių šaltkalvio. Ne politologo. Kita vertus, kaip šeima pasididžiuos prieš kaimynus, gimines, jei jų dukra taps „tik virėja“. Už teisininko „tik virėjos“ neištekinsi. Nebent bus graži barakuda ir suvystys turtingą senuką.
Snobizmas mus jau dėlioja į atskirus socialinius sluoksnius. Žmonės tai jaučia. Todėl žūtbūt stengiasi kilstelėti savo mylimą vaiką į aukštesnę socialinę pakopą. Ir užkels taip aukštai, kad vaikas taps diplomuotu bedarbiu. Nerandančiu Lietuvoje savo vietos. Nes visos jau anksčiau prištampuotų vadybininkų, teisininkų užpildytos. Išaiškės, kad valstybės ir šeimos lėšomis vėl paruoštas emigrantas. Per daug ambicingas, kad Lietuvoje dirbtų neva neprestižinius darbus. O užsienyje, kur savi nematys, sutiks net ir gatves šluoti.
XIX-XX a. pradžioje bent kiek prakutęs lietuvis ūkininkas norėjo savo šeimoje turėti bent vieną kunigėlį. Ne todėl, kad buvo per daug dievobaimingas, bet dėl to paties prestižo. Lietuvos literatūros istorija žino, kiek tų prievartinių kunigėlių vėliau prasigėrė, palūžo. Juk ne visi tapo vaižgantais ar vienažindžiais.
Galime suprasti XIX-XX a. lietuvio ūkininko mentalitetą, nes jie dar prisiminė baudžiavą. Norėjo, kad jų vaikai turėtų saugesnę nišą ir niekas jų nežemintų. Bet istorija kartojasi. Tas pats instinktas išlikęs. Lietuviai, prisimindami pažemintus bankrutavusių įmonių darbininkus, vėl ieško savo vaikams socialiai saugesnių nišų. Atbaido juos nuo perspektyvių darbininkiškų profesijų. Ir paradoksaliai parenka savo vaikams pačias nesaugiausias nišas! Diplomuotų bedarbių. Stok bet kur. Į bet kokį universitetą ar kolegiją. Tik įstok.
Universitetai suinteresuoti finansiškai išsilaikyti. Priims bet ką, kas užsimokės. Valstybėje nėra planavimo, kiek ir kokių specialistų reikės. Apskaičiuojami tik būsimi diplomuoti emigrantai. O tai reiškia, kad kada nors teks vėl ilginti mūsų pensinį amžių. Santechnikus kviestis iš Tuniso, o suvirintojus iš Egipto.
