Turbūt niekada nė vienas politikas, nė viena politinė jėga ar kitokia valstybinė institucija aukščiau už prezidentę Grybauskaitę nebuvo pakėlusi kalavijo virš prakeikčiausios hidros, kurios vardas - Korupcija, galvos. Gal todėl, kai prezidentė pateikė Seimui įstatymo pataisas, leisiančias konfiskuoti visą kyšininkų ir grobstytojų turtą, žiniasklaida su viltimi sušuko: “Korupcijos šakos bus apgenėtos”! Gudriai pasakyta. Šakos! O šaknis paliksime? Ir galingą kamieną, kuris išleis naujas šakas, po penkias vietoj kiekvienos nukirstos. Tai ar ne geriau kirviu ar kalaviju per šaknis? Žinoma, geriau. Bet negalima! Šaknys - dalykas šventas.
Bet pradėkime nuo šakų. Kiekgi šakų jau buvo nugenėta? Cituoju prezidentę: “Pernai už korupcines veikas buvo pradėta per 700 ikiteisminių tyrimų. Teismą pasiekė vos kas antra byla. Laisvės už piktnaudžiavimą tarnyba realiai neteko vienas. Už kyšininkavimą - nė vienas. Nekomentuosiu. Tai jau beprasmiška ir gėda”.
Man irgi gėda, bet beprasmišką matau visai kitą dalyką, nei mato prezidentė: kokia prasmė už korupciją didinti bausmes, atimti turtą - kilnojamąjį ar nekilnojamąjį, net gyvąjį ar negyvąjį, kai žinai, kad niekas tomis bausmėmis nebus baudžiamas? Ir liks dulkėti tas prezidentės inicijuojamas įstatymas su baisiausiomis bausmėmis niekam nereikalingas. Kaip prezidentės reitingai - fantastiškai aukšti ir visiškai nenaudojami. Reitingai, mano galva, kaip įstatymai ir net kaip pinigai - jų negalima laikyti kojinėje. Jie turi dirbti. Ne man, žinoma, pinigų laikymo taktiką aiškinti tokio rango ekonomistei...
Nebent prezidentė, teikdama įstatymo projektą dėl žiaurių bausmių korupcionieriams, su savo naujaisiais generalinės prokuratūros ir specialiųjų tarnybų vadovais jau būtų sudariusi kandidatų į genėtinas korupcijos medžio šakas sąrašą. Tuomet aš nusilenkčiau, kiek mano senas stuburas leidžia, ir prezidentei, ir jos statytiniams. Kirsti - tai kirsti!
Tik kas gi balsuos už tą žiaurųjį įstatymą? Nebent profesorė Čigriejienė. Žaviuosi šituo nuostabiu žmogumi, kuris gali sau leisti Seime balsuoti taip, kaip sako jos sąžinė, nepaisanti partijos pozos. Na, gal dar prie profesorės prisidės vienas kitas narsuolis, nepajėgiantis valytis kojų į savo sąžinę ir į savo rinkėjus taip pat.
Matau vienintelį šansą priimti šį įstatymą. Tai dar vienas įstatymas, kuriuo nedarbo dienomis būtų paskelbtos dienos, kai tas prezidentės teikiamas įstatymo projektas bus svarstomas Seime. Kad visi Lietuvos žmonės galėtų susirinkti prie televizorių ir stebėti, kaip jų išrinktieji šnypš ir vyniosis it gyvatės, negalėdami pasakyti NE, bet ir negalėdami pasakyti TAIP!
Ir štai šioje vietoje mes nuo korupcijos šakų priėjome prie jos šaknų, kurių niekas neleis kirsti! Tai partijos, jų frakcijos Seime. Tiksliau, tų partijų finansavimas. Pasiklauskime žmonių, buvusių politikoje arba labai arti jos ir susidūrusių su partijų finansavimo subtilybėmis, bet jau išėjusių, o dar geriau - išstumtų iš politikos.
Kas labiausiai korumpavo viešųjų pardavimų sistemą, paversdama ją slapčiausių pardavimų, o kartais net perdavimų sistema, ir jie atsakys: partijų finansavimas!
Kas labiausiai trukdo kovoti su monopolininkais, dėl kurių kenčia kiekvienas galą su galu vos suduriantis ar jau ir nebesuduriantis Lietuvos pilietis, ir jie mums atsakys: partijų finansavimas!
Kas labiausiai trukdo stabdyti kontrabandą per valstybės sieną ir taip leidžia kasdien apvaginėti valstybę, ir jie mums atsakys: partijų finansavimas!
Kodėl valdančiosios ir valdžiusiosios partijos, formuodamos ministerijų ir kitokių žinybų vadovų korpusus, neretais atvejais komandiruoja joms vadovauti ne tos srities specialistus profesionalus, o “savus žmones”, paversdamos juos partijų iždininkais, ir mums atsakys: partijoms finansavimas!
Kas labiausiai teisėsaugos organams trukdo tirti korupcijos bylas ir sodinti už grotų korumpuotus politikus ir valdininkus, ir mums atsakys: partijų finansavimas!
Kas gimdo oligarchus ir klanus, ir mums atsakys: partijų finansavimas!
Kas labiausiai sugriovė žmonių pasitikėjimą valdžia, vadinasi, valstybe, net nepriklausomybe, ir mums atsakys: partijų finansavimas! Ir dar pridurs: mūsų nepriklausomybė jau tapo priklausoma nuo partijų finansavimo.
Kas trukdo sukurti ir priimti normalų partijų finansavimo įstatymą, galintį priversti partijas dirbti Lietuvai, o ne partijų rėmėjams, ir mums atsakys: partijų finansavimas! Ir dar pridurs: partijai atsiskaityti su rėmėju kartais pakanka vieno įstatymo, o Lietuvai ir jos žmogui tektų dirbti visą kadenciją.
Štai todėl prezidentei jau gali tekti traukti iš kojinės savo reitingus, t.y. kviesti į talką visuomenę ir kirsti! Ne korupcijos šakas genėti, o kirsti per šaknis.
