Lietuvoje beveik neliko tikrai nepriklausomų ekonomikos ekspertų. Drįstančių atsakyti į tiesų klausimą. Ar sunkmetį patiriančiai mūsų valstybei tikrai reikia tiek biurokratų?
Kodėl toks klausimas? Paaiškiname. Kai šalyje ekonominė krizė, ūkį kelia ne biurokratas, bet kitas kilnotojas. Verslininkas. Prekių gamintojas. Nes biurokratas gali pakelti tik popieriuką. Arba savo algą. Atitinkamai susitrumpinęs darbo dieną ar darbo savaitę.
Tad ar ne per didelė prabanga per sunkmetį turėti tiek biurokratų? Biudžeto išlaikytinių. Pasikėlusių ir susitrumpinusių. Valdininkų, valstybės tarnautojų, įvairių klerkų. Ar ne per didelė prabanga? Toks išpūstas viešasis sektorius. Tokia privataus ir viešojo sektorių disproporcija.
Ekonomikos ekspertai į šiuos klausimus atsakinėja savaip. Atsakinėja miglotai. Priklausomai nuo to, kur dirba. Banke, biudžeto pinigais finansuojamame universitete, institute ir t.t. Kartais atsako, kad eiliniai biurokratai labai sunkiai dirba. Savo popierius net nešasi namo.
Na ir kas? Gal ir verslininkas namo neštųsi. Jei pakeltų ceche privirintas stakles. Arba viščiukų fermą. Arba malūną. Popieriuko nešimasis namo nėra joks biurokrato naudingumo, darbingumo įrodymas. Atvirkščiai. Bergždžio darbo įrodymas. Nes rašinėdami vieni kitiems popieriukus atsidūrėme tik ekonominėje krizėje. Popieriukas nėra intelektinė prekė. Net ne taburetė. Tinkama eksportui. Pagyvinanti šalies ūkį. O ko reikia per sunkmetį? Bet kokioje šalyje. Ar popieriukų? Dar daugiau popierizmo? Kad žmoneliai, įgramzdinti į pelkę, su popieriukais šluostytųsi ašaras? Nebent tuos žmonelius, įgramzdintus į pelkę, galutinai žadama prislėgti didžiuoju biurokratijos popieriaus ritiniu.
Ir paskelbti. Pasauliui. Kaip lietuviai metodiškai pribaiginėja savo valstybę. Ne su tankais. Su popieriukais ir jų aptarnautojais.
O reikėtų nenustekenti tikrųjų gamintojų. Tikrųjų valstybės vedlių iš sunkmečio. Verslumą ir verslininkus skatinti! Kol galutinai nenusibaigė.
Tad kiek reikia biurokratų? Atsakymas visai paprastas. Atsako bankrotai. Jei viešasis sektorius klesti, o privatusis sminga žemyn, vadinasi, biurokratų per daug. Jei viešasis sektorius klesti, o privatusis stovi vietoje, vadinasi, biurokratų per daug. Jei viešasis sektorius klesti, o privatusis klestėdamas spurtuoja, vadinasi, ta šalis ekonomiškai gyvybinga. Turi optimalų biurokratijos kiekį.
O dabar pasižvalgome. Lietuvoje. Kas klesti ir kas bankrutuoja. Apie spurtą net nekalbame. Vadinasi, valdininkijos skaičius gigantiškas.
Lietuviškas neomarksizmas. Proletariatu tapęs privatus verslas. Buržujumi - valstybinės įstaigos. Karlo Markso buržuazija sudarė mažumą, o proletariatas - daugumą. Lietuviškajame marksizme - atvirkščiai. Saujelę verslininkų gręžia minios buržujų. Vis daugiau žmonių kažką kontroliuoja, tikrina, referuoja, rašinėja, atsiprašant, popiergalius. Vis mažiau žmonių iš tikrųjų kažką naudingo DIRBA. Įskaičiavus 300 tūkst. oficialiųjų bedarbių, mes tampame valstybe, kurioje darbas 80 proc. yra tik imitacija.
