Finansų ministrė Ingrida Šimonytė, „Respublikos“ klausinėjama apie šalies ekonominę situaciją Europos kontekste, atsakė - „nėra taip blogai“.

Yra labai blogai. Nes demokratinės šalies ministrė į klausimus atsakinėjo ne gyvai, bet raštu. Be to, tik su sąlyga, kad į pokalbį nebus įterpta komentarų ir vertinimų. Keistoka šiuos raštiškus atsakymus vadinti pokalbiu, nes pokalbio metu kalba, diskutuoja ne raštai, bet žmonės. Tad šį „pokalbį“ galime laikyti tik I.Šimonytės pasigiriamąja ode. Atlikta solo arba paruošta Finansų ministerijos klerkų.

Žiniasklaida yra visuomenės akys ir ausys. Tarpininkė tarp valdžios ir piliečių. Jei ministrė vengia gyvai diskutuoti su žiniasklaida, vadinasi, ministrė vengia, bijo žmonių! Bijo, kad užklupta nesugebės atsakyti į jų klausimus. Sutriks! Apsijuoks! Bus pagauta sakanti netiesą. Tad raštu atsakinėdama išlošia laiko. O laiko paprastai stengiasi išlošti slapukaujantys demagogai. Ir būtent demagogai bijo įterptų komentarų ir vertinimų. Nes komentarai ir vertinimai gali jų demagogiją demaskuoti.

Pasigiriamąsias odes galima dainuoti ar rašinėti privačiame gyvenime. Pvz., savo buto virtuvėje. Netgi spoksant į veidrodį, jei žmogus apimtas didybės, puikybės manijos. O demokratinės šalies ministrė yra viešas asmuo. Ir į viešus, ne privačios sferos klausimus privalo atsakinėti gyvai ir viešai. Nes visuomenė klausia ne Egipto mumijos. Jai nekalbėti atleidžiama. Pakaks sarkofago hieroglifų. Tad ir šį „pokalbį“ su I.Šimonyte galime vertinti tik tiek, kiek mumijos sarkofago hieroglifus. Vis daugiau ministerijų ir ministrų taip tragikomiškai mumifikuojasi. Nežinia, kiek dėl paniekos, o kiek dėl baimės atsiriboja nuo gyvų žmonių. Nuo gyvo pokalbio.

Grįžtame į sovietinius Centro komiteto (CK) ir cenzūros laikus. Kai CK raštu pranešdavo TSKP suvažiavimų neklystamąsias gaires. Ir tas gaires be jokių stilistinių pataisymų turėdavo išguldyti žiniasklaida. O žmoneliai - gaires perskaityti ir kolektyvuose neva apsvarstyti. 100 proc. pritarti ir audringai pašlovinti. Užklykti - pirmyn, draugai!

Tokiame kontekste kyla klausimas, kada į literatūrą kryptelėjusi I.Šimonytė mus pradžiugins romanu, panašiu į Leonido Brežnevo „Plėšinius“ ar „Mažąją žemę“. Tai tik laiko klausimas. Dar šiek tiek pasitobulinus Šiaurės Korėjoje galima pasiekti visiškų literatūrinių aukštumų. Net su pardavėjomis, siuvėja, kirpėja ir Andriumi Kubiliumi byloti tik raštiškai.

Net patys stambiausi reklamos užsakovai nepakiša žiniasklaidai iš anksto paruoštų raštiškų ditirambų apie save. Pokalbiai su reklamos užsakovais vyksta gyvai. Tačiau valdžia, jei visuomenė jos neprispaudžia, mieliau renkasi negyvėlių „komunikaciją“.

Valstybė nėra kapinės. Demokratijai būtinos pilietinės diskusijos. Skirtingų nuomonių derinimas ir konsesuso ieškojimas. Būtina gyva polemika. Nes net ir už naujųjų mumijų veiklą užmoka ne jos, bet gyvi mokesčių mokėtojai. Jie pirmieji pajunta naujųjų mumijų klaidas.

Negi iš tikrųjų nėra taip blogai? Atsakymas mumijoms. Blogiau būti negali!