Gyvenant Lietuvoje emocijas pastaruoju metu reikia pamiršti, nes jomis besivadovaujant liks vienintelis kelias - lipti ant tilto atbrailos ar aukščiausio pastato stogo ir užsimerkti... Žinių geriau nežiūrėti. Ir laikraščių geriau neskaityti. Ypač jeigu nesugebi į tai, kas vyksta tavo mylimoje Tėvynėje, pažiūrėti neimdamas visko į širdį ar su humoru.

Štai kad ir prieš kurį laiką paskelbta žinia: prie įvairių šalies areštinių, pasirodo, ilgėja eilės norinčiųjų ten pakliūti. Ir tai visiškai suprantama - baudai susimokėti pinigų daugelis neturi, o jeigu darbo neturi, tai kodėl gi ne? Pagyvensi bent kelias dienas geriau nei vadinamojoje laisvėje, o ir už butą tą mėnesį mažiau reikės mokėti. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu...

Tačiau žinia, jog pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių parduoti savo organus, kad turėtų už ką gyventi, šypsenos nebekelia. Norėdami išgyventi žmonės griebiasi šiaudo, nebijodami nusižengti įstatymams ir žaloti savo sveikatą ar net rizikuoti gyvybe.

Neima juokas ir išgirdus oficialią statistiką, kad per šiuos metus Lietuvoje smarkiai padidėjo narkotinių ir pischotropinių medžiagų vartotojų gretos - kas dešimtas Lietuvos gyventojas ar kas trečias jaunuolis yra svaiginęsis narkotikais. Tai beveik 4 kartus daugiau nei prieš ketverius metus. O specialistai teigia, kad psichotropinių medžiagų vartojimą lemia socialiniai veiksniai - skurdas, nedarbas. Kuo didesnės visuomenėje socialinės problemos, tuo didesnis ir psichotropinių medžiagų vartojimas.

Politikų ir prekybininkų pranešimus, kad, mažėjant atlyginimams ir prastėjant pragyvenimo lygiui, Lietuvoje pinga ir maisto produktai, žmonės jau seniai praleidžia pro ausis, suvokdami, kad tai tik “reklaminiai triukai”. Ir koks gi skirtumas, ką jie skelbia, jei statistika rodo, kad šiuo metu kas trečia šeima Lietuvoje toli gražu ne visada turi pinigų net maistui.

Tai tik keletas šiandienio krizinės Lietuvos gyvenimo štrichų. Kokios išeitys iš susidariusios situacijos belieka žmonėms? Yra manančiųjų, kad tik savižudybė arba emigracija. Savimi pasitikintieji važiuoja ieškoti tų kraštų, kur juos priims, ir išnaudodami leis susikurti norimą gyvenimą, o viskuo galutinai nusivylusieji pasirenka vaistų buteliuką ar daugiaaukščio stogą.

Nuo 2002 m. mažėjęs savižudybių skaičius Lietuvoje, kuri ir šiaip jau pasaulyje šioje srityje yra tarp “pirmaujančių”, vėl ėmė didėti. Savižudybių dažnis Lietuvoje yra didžiausias visoje Europoje. Savižudybių lygiu Lietuva artima Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano rodikliams.

Vis daugiau lietuvių palieka skurstančią tėvynę. Ar todėl, kad jos nemyli? Ne. Todėl, kad ji jų nemyli. Viso to pasekmės - vis didesnis Lietuvai “nereikalingų” protų ir darbo jėgos nutekėjimas, vis mažesnės įplaukos į ir taip jau sunkiai besurenkamą Lietuvos biudžetą, nes mokesčius emigravusieji moka juos priglaudusioms valstybėms...

Tiesa, politikai ramina - dugną jau pasiekėme, blogiau nebus. Tačiau kiek jėgų, sveikatos, gyvybių Lietuvos žmonėms kainuos išgyventi šiame dugne? Ar yra galimybių iš susidariusios situacijos išsikapstyti nepatiriant didelių “žmogiškųjų išteklių” (taip dabar vadinami eiliniai Lietuvos piliečiai) nuostolių?