Kiekvienas mūsų gyvename skirtinguose pasauliuose. Net ir gyvendami tame pačiame mieste, kvartale, toje pačioje laiptinėje... Žvelgdami į artėjančio pavasario ženklus giedrėja statybininkai, dirbantys atvirose erdvėse - bus šilčiau, džiaugiasi pensininkai - bus pigiau, nuo tamsumų pavargę, vilties veik netekę žmonės - bus šviesiau... O štai taksi vairuotojai tik liūdnai atsidūsta: “Mažiau darbo, mažiau uždarbio bus...”
Antai pro šalį einančiam įsimylėjėliui teismo rūmai - romantiškai gražūs, o einančiam į jį su šaukimu rankoje tie rūmai atrodo bjaurūs ir atgrasūs. Taip pat ir sutikti žmonės. Ir dienos. Ir gyvenimai.
Antai po Vilnių patruliuojantis policininkas miestą mato kaip landynių, įtartinų tipelių ir nusikalstamo pasaulio gijų žemėlapį, politikas - kaip tam tikrų struktūrų mechanizmą, bohemiškas girtuoklis - kaip barų, restoranų ir naktinių klubų labirintą...
Regis, nieko naujo - jau Mažasis Princas pastebėjo, kad kiekvienas po vieną gyvename tarsi asteroiduose, kurių vienuose viešpatauja meilė, kituose - pinigai, dar kituose - tuštybė... Tik štai gera žinia, kurios Princas nepastebėjo, - kiekvienas renkamės, kuriuose asteroiduose gyventi. Visi turime galimybę panorėję asteroidus keisti. Daugybę kartų, kiek tik išgalime.
Štai, pavyzdžiui, nubundi savo paklypusioje troboje, kurią drauge su tavimi paliko žmona, sėkmė ir švara, ir... Gali manyti, gyvenimas neįmanomas. Na, žinoma, jei tavo asteroidas tėra ta paklypusi pirkia ir tave jau seniai pamiršusi persona. Bet juk tereikia pasakyti sau: “Gyvenu ne troboje - gyvenu visuomenėje”, ir žiū - tavo pasaulis daug platesnis, šviesesnis. Į jį jau telpa profesiniai domesiai, draugiški bičiulių, kolegų, kaimynų rankų paspaudimai, pokalbiai apie patirtis, skaitytas knygas, matytus filmus, patiriamus jausmus, autentišką ir unikalų kiekvieno žmogaus vidinį pasaulį...
Žiū, profesinių ir buitinių interesų konvejeris jau ir apgydė tavo vienatvę bei nuoskaudas. Paklypusios trobos skurdas, žinoma, niekur nedingo, bet tai jau nebegniuždo - žinai, jog nesi vienas toks, žinai, kad tai pakeliama, kad gyvenimo turtas vis vien kaupiamas ne troboje ir ne piniginėje.
Ilgainiui, kai šis asteroidas taip pat pasidaro per ankštas turtingai mūsų sielai, kylame dar aukščiau: “Gyvenu ne profesinėje bendruomenėje, o tautoje, valstybėje”. Ir tik spėk stebėtis, kaip išaugo tavo pasaulis - ūmai tavo turtu, tavo dalimi tampa visa tautos istorija su jos didžiūnais, žygiais ir pilimis, kultūros klodais, kaži kokiu paslaptingu būdu iš kartos į kartą perduodama pasaulėjauta, tautai būdingais charakterio bruožais, dainų ir širdžių melodijomis... Ūmai pasijunti stiprus, supratęs, jog nesi vienišas žmogelis paklypusioje troboje - esi didžiulio galingo srauto dalis, srūsiančio ilgiau nei tavasis gyvenimas.
Štai šitaip ir kraustomės nepaliaujamai vis į didesnį ir didesnį pasaulį. Ir šitaip tol, kol asteroidas susitapatins su esamu pasauliu. Kol nuoširdžiai galėsime pasakyti ne tik “gyvenu pasaulyje”, bet kur kas atsakingiau - “gyvenu pasauliui”. Tol, kol iš gyvenimo vėtomų ir mėtomų tapsime gyvenimą kuriančiais.
Tuomet iš tų taurių erdvių jau tik tarsi į muziejų mintimis užklysime į paklypusią savo trobą, į joje knibždančius nepriteklius jau mokėsime žvelgti kaip į įdomų iššūkį: “Nejaugi nesu tiek tvirtas, kad nepaisyčiau aplinkos nepatogumų. Tai juk tas pats, kas ištverti lietų, ar vėją...”
Juk alkanas, nudriskęs asketas nuo alkano, nudriskusio elgetos iš pažiūros nieko nesiskiria. Tik tuo, jog asketas - laimingas. Nes suvokia savo skurdą, savo sunkumus kaip vertybę.
