Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas stumia įstatymo pataisas, kad vėjo jėgainės galėtų išdygti už kiekvieno provincijos gyventojo tvoros. Jei įstatymo pataisą Seimas palaimintų, tas vėjo malūnas - alternatyvusis energijos šaltinis užbirbtų, užstaugtų bet kur. Bet kur, kur tik užsimanys statytojai.

Neprireiktų provincijai nei gaidžių, nei žadintuvų. Anksčiau nei prieš gaidikystę visus pažadintų naujasis „gaidys“. Baltųjų vištų veislės. Mosikuojantis sparnais ir be perstojo ūžiantis. Kaimas pasijustų tarsi jaunimo diskotekoje. Nuolat klausytųsi energetinio „roko“. Tarkime, viena vėjo jėgainė burgztų iš vienos miestelio palaukės, kur paprastai ganosi karvės. Kita jėgainė burgztų iš kitos miestelio palaukės, kur moterys ravi, kaupia bulves. Trečioji jėgainė burgztų beveik atsirėmusi į dėdės Petro vienkiemio kaminą. Ketvirtoji romantiškai motų nuo kalvelės, kad keliautojai matytų iš tolo energetinį kaimą. Susumavus abipusius burzgimus, pirmosios išprotėtų vietos žalmargės. Ne iškart, bet išsirikiuotų pagal asmeninės psichikos stabilumą. Vėliau nuo skleidžiamo infragarso pablogėtų gyventojų sveikata. Visi griebtųsi už šonų. Ir į bet kokius klausimus atsakinėtų tik „ką? Pakartok. Blogai girdžiu“. Šunys irgi taptų neramūs ir ne tik per mėnesieną užkauktų. Geriausiai triukšmą atlaikytų ne žmonės, bet bulvės. Dar vienas pliusas - nereikėtų musgaudžių. Nukamuotos skleidžiamo infragarso iškristų musės. Tiesa, kartu su musėmis iškristų ir bitės bei kiti taurūs vabzdžiai. O paukščiai, įskaitant gandrus, pernelyg užburzgusį miestelį ratais aplenktų. Iš miškelio, jei toks būtų, pasitrauktų visi žvėriukai. Nepabėgtų tik krūmai ir medžiai.

Manote, tai pasaka? Toli gražu. Aplinkos ministras ketina mūsų kaimus, miestelius ir vienkiemius paversti Burzgėnais. Ar Infragarsėnais. Negana, kad dalį rajonų jau pavertė Dvokėnais. Nes danų kiaulidžių dvokas jau lipa per provincijos gyventojų langus. Jei įstatymo pataisos būtų priimtos, jei kompleksų atstumai iki žmonių jau nebūtų svarbūs, kiaulaitės ir vėjo jėgainės galutinai ant lietuvių užliptų. Su dvokais, burzgimais, kriuksenimais, srutomis ir infragarsais. Nebent daniškos kiaulės ir ypač jų savininkai taip pat išsigąstų vėjo jėgainių. Na, vien todėl, kad per lėtai storėja paršai.

Niekas nepaneigs, kad Lietuvai, jei nori kuo mažiau būti priklausoma nuo naftos ir dujų kainų, būtina turėti alternatyvių energijos šaltinių. Hidroelektrinių, saulės energijos baterijų, vėjo jėgainių ir t.t. Tačiau Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje, kur daug pristatyta vėjo jėgainių, tie „malūnai“ statomi Baltijos jūroje. Arba tuščiuose laukuose. Toli nuo žmonių gyvenviečių.

O Lietuvoje žmonės dar rūpi? Jei nerūpi, bent apsimeskite.

Jei Aplinkos ministerijos rengiamos pataisos būtų priimtos, jėgainių statybų net nereikėtų derinti su visuomene. Nereikėtų detaliųjų planų. Vadinasi, net nereikėtų tartis su žmonėmis, kokią infragarso dozę jis ir jo šeima sutiktų nuolat gauti. Tai visiškas pasityčiojimas, jei valstybė save laiko demokratiška.