Lietuvos Temidė dviveidiška.

Temidė reikalauja, kad mažoji Kedžio dukrelė būtų perduota motinai. Nedelsiant. Iškart. Tuojau pat. Ir tą „nedelsiant“ kaip papūgos atkartoja valdiškieji vaiko teisių apsaugotojai. Taip tą mergytę „saugo“, kad tetrūksta įdėti į dėžę, supakuoti kaip siuntinį. Prilipinti pašto ženklą ir išsiųsti greituoju paštu. Nenori? Verkia? Na, ir kas? Svarbiausia - atlikti procedūrą.

O dabar prisiminkime, kaip Lietuvos Temidė pasielgė su klaipėdietės Ingos Rinau dukryte Luisa. Lygiai taip pat kaip ir su Kedžio vaiku! Nors atrodo, kad buvo pasielgta diametraliai priešingai. Esą Kauno atveju vaikas grąžinamas motinai. O Klaipėdos atveju vaikas atimamas iš motinos. Tačiau pažvelkime į abi tarsi priešingas situacijas įdėmiau. Abiem atvejais vaikas traktuotas kaip visiškai bejausmis daiktas. Bejėgis, transportuojamas nedidelių gabaritų siuntinukas. Skirtas atlikti procedūrai. I.Rinau atveju siuntinys išsiųstas į Vokietiją. D.Kedžio dukrytės atveju siuntinį ruošiamasi išsiųsti visai nekonkrečiu adresu. Bent visuomenei nežinomu. Tiesiog kažkur. Gal ten, o gal - kitur.

Lietuvoje vaikas dehumanizuojamas ir virsta tik siuntiniu, skirtu vienokiai ar kitokiai perdavimo procedūrai. Ši tendencija daug pavojingesnė, nei atrodo. Jei vaikas traktuojamas kaip daiktas, tie nebylūs daikčiukai, augantys globos namuose, dar greičiau atsidurs užsieniuose. Pas naujuosius įtėvius. Jei vaikas Lietuvoje - tik užtildytas daiktas, vadinasi, jis tinka vienokiems ar kitokiems suaugusiųjų mainams. Vienokioms ar kitokioms manipuliacijoms. Kas garantuos, kad mūsų Temidė nenuspręs perduoti kokio nors lietuviuko jo tėvui arabui? Remiantis šariatu, nutraukusio santuoką su lietuve žmona. Teoriškai toks perdavimas visiškai įmanomas. Jei Lietuvoje vaikų nuomonės nepaisoma, juos bet kada galima atplėšti nuo globėjų, tėvų, motinų. Perduoti Vokietijai, Sirijai, Madagaskarui ar tiesiog „kažkur“. Ten, kur šio užtildyto daikto labai užsimano.

Situacija pasikeistų, jei į vaikus būtų žiūrima humaniškai. Kaip į mažus žmogučius. Turinčius tą pačią jausmų amplitudę kaip ir suaugę žmonės. Tik už suaugusius fiziškai silpnesnius, mažesnius. Na, gal mažiau niekšybių patyrusius, bet ir tai - nebūtinai. Humaniškai traktuodami vaiką, mes iškart pastebėsime, prie ko jis emociškai prisirišęs. Prie ko noriai, neraginamas glaudžiasi. Kur jaučiasi saugesnis. Nuo ko paniškai bijo būti atplėštas. Jei Temidė matytų mažame žmogutyje žmogų, iškart nustatytų patį teisingiausiąjį vektorių, kuria kryptimi nukreiptos teigiamos mažo vaiko emocijos. Ir mažiausiai mažą žmogų traumuotų. Nereikėtų psichologų armijos. Pakaktų vaiko kūno kalbos.

Prie ko glaudėsi I.Rinau dukrytė? Prie mamos. Tai kodėl šį mylimą vaiką reikėjo nuo motinos atplėšti?

Prie ko glaudžiasi Kedžio dukrytė? Prie globėjos ir senelių. Tai kodėl tą vaiką reikia atplėšti?

Ir nereikia demagogiškai teisintis, kad vaikas turi gyventi su motina. Nes niekas neįrodys, kad I.Rinau yra ne motina. Yra tik du vienodai traumuoti vaikai. Dehumanizuotos Temidės aukos.