Vilniaus savivaldybė neleido Lietuvos tautinio jaunimo sąjungai Kovo 11-ąją surengti eisenos sostinės centre. Pageidauja jaunus, patriotiškai nusiteikusius žmones nugrūsti ten, kur jie bus mažiau matomi. O pasiteisinimas toks - visiems Kovo 11-osios renginiams Vilniaus centre neužteks vietos.
Štai ir sulaukėme. Naujų mankurtų. Praėjus 23 metams nuo Nepriklausomybės atgavimo savivaldybės valdininkėliai jau išsigando jaunatviško patriotizmo. Nors jaunimas Kovo 11-ąją jau ne kartą taikingai žygiavo. Vilniaus ir Kauno centre. Ir net sugebėjo išvengti aiškių provokacijų. Kai kažkokie neaiškūs tipeliai juos, taikiai žygiuojančius, dainuojančius, bandydavo paerzinti.
Gal savivaldybės valdininkėliai paaiškins, koks patriotizmas jiems tinka? Kokio jauno lietuvio jie pageidautų. Gal dainuojančio angliškai, mosikuojančio Zimbabvės vėliava ir Maironį supainiojančio su miestelio buhalteriu. O gal reikia jaunimo, įsitvėrusio „bambalį“ ir visus siuntinėjantį „ant trijų raidžių“.
Žmogaus patriotinė raiška, jei ji taikinga, iš viso nėra kvestionuojama. Ir ypač Kovo 11-ąją. Džiaukimės, kad dar turime energingo jaunimo, kuris nebijo išreikšti savo patriotinės pozicijos. Jei drausime, trukdysime, jų tik mažės. Arba agresyvės. Priešinsis. Rengs savo renginius be jokio savivaldybės leidimo.
Ar ne absurdiška leisti arba neleisti patriotiškai pasireikšti? Paspaudei mygtuką, vienas, du, trys - ir reiškiuosi. O po valandos turi nusėsti baterijos. Nes taip įsakyta. Ir būtent toje, o ne kitoje gatvėje. Ir būtent tą, o ne kitą valandą. Ir reikštis iš visų pusių apstatytam policininkų, provokatorių ir civiliai apsirengusių operatyvininkų. Nes esi iš anksto pasmerktas. Nes neši Motiejaus Valančiaus, Vinco Kudirkos ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretus. Štai iki ko nusiritome. Lietuvoje jau galima „meniškai“ drabstyti šventą paveikslą purvais. Tačiau jau baisoka surengti jaunatvišką, patriotišką akciją.
Jaunimas yra spontaniškas. Ieško savų Lietuvos pagerbimo, šventimo formų. Ir kol jos nėra kriminalinės, niekas jų negali uždrausti. Nes niekas neturi teisės cenzūruoti žmogaus jausmų. Išguiti Tėvynės meilę. Tarsi tai būtų keiksmažodis. Viešoje vietoje netinkamas. Esą mylėk. Bet negarsiai. Kad kas nors neišgirstų. Tarsi būtum vandalas. Vartantis kapinėse kryžius. Ar narkomanas, gatvėje vairuojantis prieš eismą.
Draudimai tik parodo, kokie mes tapome bailūs. Kokie nepanašūs į žmones, organizavusius Sąjūdį. Kiek mūsų tada susirinkdavo į mitingus. Tūkstantinės minios. Jei tada mus būtų taip persekioję, tramdę, nebūtume atgavę jokios Nepriklausomybės. Ar pastebite, kaip ją ir vėl laipsniškai atima. Ne tik Briuselio, bet ir vietinio valdininkėlio pavidalu. Ar pastebite, kaip įtariai į mus žiūri, kai bandome surengti piketą ar mitingą. Kaip uoliai vėliau persekioja.
Kaip reikia bijoti savo tautos? Kad taip uoliai ją persekiotum, įtarinėtum. Bent apsimeskime. Kad ir mums Lietuvoje dar yra vietos. Nes Kovo 11-oji tik tol bus tikra, gyvybingoji šventė, kol jos netrukdys švęsti. Be proginės režisūros.
