respublika.lt

2017 gegužės 28, sekmadienis

F.Kauzonas: Kam neįtiko Maironis?nuotraukos (64)

2012 spalio mėn. 26 d. 12:03:02
Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas

Komunistams ar kunigams?


Šiemet, Maironio metais, likus vos porai mėnesių iki tautos dainiaus Jubiliejaus, Telšių vyskupas Jonas Boruta išvijo Maironį iš Palangos bažnyčios. Didįjį tautos dainių, Kauno kunigų seminarijos rektorių, Peterburgo dvasinės akademijos profesorių, teologijos daktarą, Kauno universiteto Moralinės teologijos katedros vedėją. Ne, nepaėmė už rankos ir neišvedė. Neturėjo tokios galimybės - juodu gyvena visai skirtingose erdvėse.

Tiesiog Palangos bažnyčioje buvo iš anksto numatyti „Ave Maria“, sakralinės muzikos festivalio, „Maironio skaitymai“. Tačiau jėzuitas Jonas Boruta Maironio poeziją skaityti ir giedoti bažnyčioje uždraudė. Motyvas - ne visi jo kūrybos posmai atitinka bažnyčios kanonus. Neatitinkančių sąraše atsirado net „Lietuva brangi“.

Apie gėdą, kurią bažnyčiai ir visam Lietuvos kunigų luomui padarė vyskupas, daug rašyta kalbėta, rodyta. Geriau prisiminti tai, dėl ko negėda jau keturiasdešimt metų.

Kaip galėjo atsitikti, kad 1971 m., kai Brežnevas dar buvo pačiame jėgų žydėjime, Kaune išdygo paminklas kunigui. Tai kas, kad tas kunigas buvo Maironis, bet sėdėti pasidabinusiam dvasininko apdaru Rotušės aikštėje? Kur visi mato?.. Ar todėl, kad tada Kaunas buvo laikomas „nacionalizmo sostine“? Ir ne vien Lietuvos mastu? Greičiau todėl, kad Lietuva turėjo skulptorių Gediminą Jokūbonį. Bet juk ta pati Lietuva tada turėjo ir daugiau talentingų skulptorių. Taip, bet kiti neturėjo Lenino premijos. O kai ją turi, tau kartais jau buvo leidžiama daryti ir tai, ko kitiems neleidžiama.

Neseniai šnekėjausi su Vladislovu Mikučiausku, tuometiniu Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininku:

„Kažkaip tuo metu dažnai bendraudavome su kultūros ministru Šepečiu. Vienąkart su juo besišnekant jis ir sako: „Užsukite pas Jokūbonį - jis dabar Maironį lipdo. Jūs pasižiūrėkite, manau, kad Kaunui visai tiktų“. Nu, ir aš nuvažiavau. Ir kai pamačiau, man jau tapo aišku, kur tas paminklas Kaune turėtų stovėti. Kaip paaiškėjo vėliau, Jokūbonis jau tada tyliai galvojo apie tą pačią vietą - Rotušės aikštėje, prie Maironio namų.

Ir kai jau Kaune atidengėme paminklą, kitą dieną pas mane buvo užsukę keletas man artimų žmonių, bendradarbių, beje, atsakingų už šią veiklos sferą. Bet gal aš neminėsiu jų pavardžių. Ir kiekvienas jų man pasakė maždaug tą patį: aš prie to paminklo neprisidėjau ir jeigu dėl jo kiltų kokių problemų, aš niekuo dėtas. Ir ką aš jiems galėjau atsakyti: taip, jūs tikrai neprisidėjote“.

Vytautui Rumšui ar Martynui Budraičiui?

Buvęs Nacionalinio dramos teatro direktorius Vytautas Rumšas pasiėmė į rankas mūsų tautos Didįjį Dainių ir pačiame Maironio metų vidury pagal jį Kaune, prie pilies, pastatė „Didįjį Vytautą - Karalių“. O praėjusį sekmadienį, Maironio jubiliejaus vakarą, dar ir parodė per televiziją.

Ir dar vieną svarbų dalyką minėtą vasarą padarė tas pats Rumšas. Kalbėdamas apie spektaklį, jis garsiai ir viešai pasakė: „Tiek dėta pastangų pažadinti tautą iš amžių miego, nusimesti vergovės pančius, pasidžiaugti laisve, o netikrumo šešėlis vis tiek persekioja. Kas bus toliau? Ar pajėgsime atsilaikyti? Ar nesuės tarpusavio vaidai? Ar nepakeis visko savaip naujos, galingesnės jėgos? Neleiskime pažeminti Lietuvos“.

Taip elgiasi ir samprotauja buvęs Nacionalinio dramos teatro direktorius. O kitas direktorius? Šiandieninis? To paties teatro, bet jau globaliai „nacionalinio“ rusiškais keiksmažodžiais ar kitokiais pasturgalio kultūros „šedevrais“. O jis turi ką nors Maironio klausimu samprotauti? Jis tiesiog susimąstęs. Kaip sraunus Nevėžis. Ir jo gilią mintį težino Dievas. Aš galiu tik nujausti, kokia ta mintis: „Kaži šitaip globaliai „sunacionalinęs“ teatrą dar ilgai liksiu jo direktoriumi? Ar jau nebe?“

Lionginui Šepečiui ar Arūnui Gelūnui?

Maironio jubiliejaus vakarą paskambinau Lionginui Šepečiui. Buvusiam tarybmečio kultūros ministrui. Gal, sakau, galėtumėte išduoti paslaptį, kaip jums ministraujant Respublikinės dainų šventės repertuare „išdrįso“ atsirasti kunigas Maironis su savo „Lietuva brangia“. Nebuvo, sako repertuare. Kaip nebuvo - pats girdėjau, visas Vingio parkas, visa Lietuva girdėjo!

Ir jau dabar cituoju Šepetį:

„Dainų šventės repertuaras visose instancijose jau buvo patvirtintas ir Lietuva įtemptai jį repetavo. Iki pačios šventės buvo nedaug laiko belikę. Važiuojame, rodos, per Jurbarko rajoną mudu su Zenium, atsimeni, Liaudies rūmų direktorių Sverdiolą taip vadindavome. O pro automobilio langus bėga tokios Lietuvos grožybės! Ir mudviem abiem vos ne tuo pat metu į galvas ta pati mintis: o kodėl dainų šventėje nesugiedojus Maironio „Lietuva brangi“. Bet ar suspės išmokti? Tai kad visi moka.

Kitą dieną ėmiau Maironį derinti su aukštesnėm už save valdžiom. Santūriai į tai pažiūrėjo - nei pagyrimų, nei guzų. Bet Maironis dainų šventėje tada suskambo. Ir taip suskambo! Tu nežinai, ką mūsų jaunystėje reiškė Maironis... „Nesek sau, sese, rožės prie kasos - tau jauną širdį pavilios...“ Mūsų karta juk augo su jo posmais ir jie, matyt, jau neišdils iki paskutinės kiekvieno mūsų dienos“.

Taip sekmadienį, Maironio jubiliejaus dieną, kalbėjo buvęs tarybmečio kultūros ministras. O nūdienos kultūros ministras? Tas pats, kuris, vos sėdęs į ministro krėslą, jau buvo bekišantis dainų šventės galvą po giljotina, kai pasišovė likviduoti Lietuvos liaudies kultūros centrą. Maironio sekmadienį ministras, matyt, irgi buvo labai susimąstęs. Kaip ir suglobalėjusio „nacionalinio“ dramos teatro direktorius. O gal kaip sraunus Nevėžis? O ministro gilią sekmadienio mintį irgi žinojo tik vienas Dievas. Aš galiu tik nujausti: „Tai pasiųs mane prezidentė į Paryžių ar sunerimusi, kad ten visai ne tai kultūrai galiu imti atstovaut, pasiųs kur nors toliau?“

Vytautui Kernagiui ar Alfredui Bumblauskui?

Beveik prieš pusę šimto metų šventėme vieno komjaunimo CK darbuotojo vestuves. Skambėjo komjaunuoliškos dainos. Mačiau, kaip nuo jų ėmė raukytis piršlys Vytautas Bložė, jau tada žinomas poetas, jaunojo ar jaunosios tolimas giminaitis. Mano misija buvo Bložę pakarti. Ne todėl, kad jis ne laiku ėmė raukytis, o todėl, kad buvo piršlys. Staiga užgrojo kažkokia iškilminga muzika ir pasigirdo labai raiškiai deklamuojami žodžiai:

„Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis!“

Vestuvininkai nuščiuvo. Atokiau sėdėjo mokinukų, gal jau šešiolikmečių, ansambliukas, o vienas jų, su gitara, visai jau vyriškai stipriu balsu kas trečią skiemenį iškilmingai kirčiavo. Ir su kiekvienu kirčiu - kaip kuoka mums per smegenis:

„Jos AUKštus valDOvus užMIGdė kaPAI, O JI tebeSTOvi dar VIS“.


Su savo komjaunuoliškomis dainomis prieš šitą vaikinuką pasijutau kažkokiu menkysta. Ir kitų vestuvininkų akyse pamačiau tą patį sutrikimą. Ir vis augantį - su kiekvienu vaikinuko kirčiu.

Paskui piršlys ėmė sakyti tostą, o aš nuėjau prie muzikantų. Susipažinome. Vaikinukas su gitara, deklamavęs Maironį, pasirodė esąs mano jau pažįstamo aktoriaus Aleksandro Kernagio sūnus Vytautas.

Ar galėjome tada mes, komjaunuoliai vestuvininkai, o juolab mokinukas su gitara, patikėti, kad po 45 metų Alfredas Bumblauskas, istorijos profesorius, per Lietuvos televiziją paskelbs, esą jam Sąjūdžio Lietuva yra „Vytauto Kernagio Lietuva“. Gal tai ir tiesa. Bet tiesa, ko gero, ir tai, kad Kernagio Lietuva nebuvo, nėra ir jau, ko gero, niekada nebus Bumblausko Lietuva. Nes, pavyzdžiui, Kernagis niekada nebūtų dainavęs ar melodeklamavęs Bumblausko „naratyvų“, kuriais mūsų tautos dainius Maironis kaltinamas, kad drįso savo amžininkams, o gal ir mums, bet jau per tarpininkus, pavyzdžiui, tą patį Kernagį ar Veroniką, įdiegti „naratyvą“, esą patriotų vertybė yra Vytauto Didžiojo imperija ir patys jie LDK istorijoje labiausiai vertina imperinę politiką, užimtas teritorijas. Maža to, profesorius suka galvą, kaip ištrinti iš mūsų sąmonės Maironio suformuotą chrestomatinę frazę, kad po Vytauto tebuvo tik „penki amžiai tamsos“ ir kad po Liublino unijos „Lietuva miegojo“? Ir dar profesoriui labai rūpi, kaip vietoj tos frazės į mūsų sąmonę sukišti kitą frazę: ta mūsų istorijos atkarpa nėra „lenkų pavogta“?

Man visai neįdomu, koks profesoriaus chirurginių kėslų į mūsų sąmonę tikslas. Žinau tik kad Kernagis nesileistų Bumblausko operuojamas. Jau ir be jo chirurgijos toje mūsų sąmonėje pernelyg maža Maironio. Ir Lietuvos joje taip maža. Ar ne dėl to ir mūsų pačių toje Lietuvoje lieka vis mažiau?

Parengta pagal dienraštį "Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (64)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASMERKĖ: Prancūzijos politikai sekmadienį pasmerkė šalies karo didvyrio bei buvusio prezidento Šarlio De Golio kapo išniekinimą.
  • SVEČIAI: sekmadienį-antradienį, gegužės 28-30 d., Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos kvietimu Lietuvoje lankysis JAV Senatorių ir Atstovų Rūmų narių patarėjų delegacija.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar policija piktnaudžiauja viešaisiais pirkimais?

balsuoti rezultatai

Ar skaitmenizuojamos paslaugos didina socialinę atskirtį?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +8    +10 C

   +5   +7 C

 

   +10   +13 C

   +16   +18 C

  +17  +20 C

 

   +19  +26 C

    7-12 m/s

     1-5 m/s

 

      2-7 m/s

USD - 1.1196 PLN - 4.1830
RUB - 63.7967 CHF - 1.0888
GBP - 0.8719 NOK - 9.4018
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12