Perskaičiau straipsnį “Pacientai vėl liks it musę kandę” (“Respublika”, 2009 12 16) ir apsiverkiau. Jei anksčiau būčiau turėjusi bendravimo su politikais patirties, nebūčiau tikėjusi, kad tai, ką kalba mums sveikatos politikai, virs kūnu. Tačiau buvau šventai patikėjusi, kad gerumas nugalėjo. Juk protokolai ir politikų pažadai, net viešai, spaudos konferencijose įvardijamos sumos turėjo reikšti pergalę? Tačiau visa staiga virto demagogijos lavina...
Paverkiau. Bet rankų nuleisti nesiruošiu. Jei teks trauktis iš pirmininkystės bendrijoje “Kraujas” - grįšiu pas savo klaipėdiškius, kur dirbau septynerius metus tyliai ir ramiai. Bent už rankos galėdavau palaikyti. O dabar... Atrodo, atidaviau visas jėgas ir - nieko. Smūgis galva į sieną.
Man nuolat skambina vaistų negaunantys žmonės, kurie nenori mirti, ir aš suprantu juos iki pačių kaulų čiulpų - galiu tai sakyti taip drąsiai, kaip niekas kitas. Todėl mano vieta šalia jų. Gal Lietuvoje tikrai daugiau naudos iš vienuolių ir savanorių, pastovinčių prie mirties patalo, negu iš bandymo suteikti išgyvenimo galimybę sudarant tinkamas gydymo sąlygas?
Lauksiu Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybos svarstymo rezultatų. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė...
