1 nuotr.Sunkus, žinoma, būtų klausimas, ar žodis yra veiksmas, ar jis apskritai nėra veiksmas, tiems, kurie gyvena su žodžiu ir kitokių, kad ir nedidelių, galių, be žodžio, neturi. Greičiausiai neturi galios ir valstybės valdyti, nes jeigu turėtų, tai gal ką ir darytų.
Tiems, kurie tik žodį ir teturi, žodis yra veiksmas. Man irgi. Tai atsakymas į priekaištą, kad kalbėti visi mokam. Nesu tuo tikra, kad visi mokame, ir nesu tikra netgi dėl savęs. Ir šiaip jau galėčiau pasakyti, kad mano nerimas po viso to rašymo yra tik padidėjęs ir kad aš jaučiu tą nerimą, kylantį, einantį ne tik į mane, bet ir greičiausiai į dalį šitos mums dėmesingos auditorijos.
Nerimą dėl to, ar tai, ką matai, ką jauti, ką galvoji ir ką bandai pasakyti, yra pakankama, kad galėtų būti suvokta, įsisąmoninta, ar tai yra daugiau ar mažiau teisinga ir pamatuota.
Be abejonės, knygos aštrioji, dyglioji šaknis, viršūnė yra Arvydo Šliogerio etiudas. Bet pažiūrėkime, iš to aštrumo, iš to ėjimo jau pačia briauna tik jam vienam iš mūsų visų pasiseka sukurti jos didenybę metaforą. Jos didenybę metaforą, kuri pasirodo pačioje pradžioje, pirmuoju sakiniu, kas yra dabar Lietuva.
Metaforos veiksmingumas yra jau žodžio veiksmingumo viršūnės smaigalys, galimybė, kai atsiranda suimanti, sutelkianti, sprogdinanti metafora. Galbūt tai žodis ima artėti į veiksmą arba tam tikrą veiksmo statumą, kėlimą.
Turėčiau kažką pasakyti apie tai, ką bandžiau pati daryti, bent reziumuoti tai. Tas sumanymas, kurį galiausiai suformulavo akademijos humanitarinių socialinių mokslų skyriaus vadovas, pasirodė beveik prieš metus.
Bandžiau tarsi veikti lyg koks netobulas instrumentas, kurio sąmonėje atsispindi, pasirodo tai, ką imame jausti kaip tam tikrą nerimą, įtampą, artėjimą į tam tikrą grėsmę. Taip praėjo vasara ir taip atėjo rugsėjis, atėjo tokia akimirka, kai aš galėjau galutinai suformuluoti tą pradžią. To rugsėjo pradžios dienomis iš laikraščių, iš radijo, iš televizijos vis ėjo pranešimai: Ignalinos atominėje elektrinėje tvyro chaosas.
Tai buvo ne metafora, o lyg paskutinis perspėjimas gana ramiu, tokiu paprastu tonu. Tada bandžiau vynioti tą siūlą, ieškoti lyg kokio kamuolio, lyg kokios pradžios - grįžau į maždaug sąmonei pasiekiamą istoriją, kaip viskas klostėsi tuo mūsų nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
Ir daugiausia mano mintis visą laiką sustodavo prie tokių lyg ir nejuntamų dalykų, kurių beveik negali pasakyti.
Bet kokia, sakysime, grėsmė iš to, kad aš važiuoju per Lietuvą ar einu gana ilgą kelią ir nematau pakelėse karvių. Pereinu per kaimą, dar yra tų trobelių, bet nėra kiemuose vištų... Kas kyla Lietuvai iš to, kad sakysime, nebėra pradžios mokyklų?
Ir aš nebegaliu sutikti su tuo ypatingu, su tuo tarsi kosmosu, kuris lydėjo mano sąmonę nuo pirmųjų patirčių, nuo mano motinos patirčių, kad pradžios mokykla yra tai, kas suformuoja žmogui gyvenimo čia, savo žemėje, su savo istorija, su savo kalba, su savo namais, pojūtį. Ir kad pradžios mokykla ir namai yra viena. Tai tarsi kelias - ilgesnis, trumpesnis, kilometro, na, penkių, - kuris jungia tą kosmosą - laukus, mokyklą ir namus.
Visą laiką kildavo ir kildavo galvojimas. Galvojimas apie mažėjantį savižudybių skaičių... Kaip galvoti, kaip mąstyti? Kaip žiūrėti, kaip mums suvokti, kas vyksta?
Jeigu man dabar reikėtų taip apibendrintai pasakyti, tai galvočiau, kad didžiausia grėsmė tautai, valstybei ir kultūrai kyla iš to, kad mes nepajėgiame refleksuoti, nepajėgiame suvokti situacijos, kurioje mes esame. Nepajėgiame atskirti to, ką mes savo laisva valia darome su savim, nuo to, ką darom dėl to, kad mums trūksta valios tą savumą, savastį ginti, jos laikytis. Lengvai pasiduodame dėl tam tikrų priežasčių, kurios yra mūsų savasties jutimas. Ir nejuntame, kad tuo pasidavimu mes tą savastį dar labiau ardome ir menkiname.
Tauta, kaip ir kiekvienas žmogus, valstybė taip pat, be abejonės, turi turėti savisaugos instinktą. Ji turi jausti, kur ir kaip ji turi eiti, ką daryti, kad ji galėtų išlikti pasaulyje. Kad ji galėtų jame ne tik išlikti, bet ir veikti, jame būti, jame reikštis visomis tomis galimybėmis, kurios slypi jos, kaip tautos, prigimtyje.
Be abejo, aš nesu tokia drąsi kaip mano bičiulis Arvydas Šliogeris ir negaliu vien dėl savo bailumo būti tokia absoliuti, sakysime, pesimistė. Ir aš tikrai priklausau tiems, kurie eina, eina, eina lyg per tamsą, iš kurios sunku išsipainioti. Galbūt tai mūsų karta, bet mes juk savo jutimu negalime apimti jaunų žmonių, jaunesnių žmonių, dvidešimtmečių.
Tie dalykai yra tiktai dar liudijami. Veiksmais, buvimu, pasirinkimais, todėl ta totali pesimistinė išvada niekad neapims visumos, nes už mūsų patirties, už mūsų mąstymo lieka tai, ko mes negalime apimti. Kiek aš pajėgiu galvoti apie jaunus žmones, kiek pajėgiu suvokti jų mąstymą, vis tiek man atrodo, kad gali susidaryti ta kritinė žmonių masė.
Greičiausiai ji dar ir yra, tik galbūt ji nėra veikianti visu intensyvumu, kuri valstybės, tautos likimą dar gali išlaikyti. Todėl man atrodo, kad ir ši knyga pasidalija tokiu bendresniu humanitariniu užvardijimu. Bet sutikau, kad tokia pradžia, toks ėjimas gali būti. Ir tada galvojau, kad vis tiek tos visos knygos, visos visumos pagrindinė mintis, idėja, svorio centras yra liudyti savo patirtim, savo sugebėjimais. Ir čia jau kalbu labiau apie teisę, ekonomiką arba mokslą, jo struktūras.
Liudijimas iš patirties. Kaip tu jauti šitą pasaulį, kaip jis yra tavo sąmonėje, pasąmonėje? Tu liudiji jį, prisiimi atsakomybę. Ir tas liudijimas, mano supratimu, yra labai svarbus.
Dabar žiūrėdama į susirinkusius žmones, į kolegas, į labai gerbiamus, garbingus žmones, jaučiu, kad mumyse visuose yra gyva ta mintis, gyvas kuždantis nerimas, kad tą daryti reikia. Kad šioje auditorijoje yra žmonių, kurie panašius dalykus yra darę ir darė galbūt geriau. Ir darys galbūt įžvalgiau.
Bet knyga įtraukia į bendrą mąstymo lauką. Paskutinis toks lyg pasiguodimo žodis yra štai koks. Praėjo metai nuo pradžios ir dabar kai pasižiūri, matai, kaip tas pasaulis, mūsų gyvenimas - viskas kinta, viskas sukasi. Ir daugelis tų dalykų, kuriuos matei, dar įžvelgei, gali pasakyti, iš dalies galbūt jau yra padaryta. Man atrodė labai svarbu pasakyti, kad mūsų tos socialinės pašalpos, visa begalinė socialinė rūpyba, tos begalinės paramos jau yra tikrai peržengusios piktnaudžiavimo ribas. Ir kad tai būtina pasakyti. Praėjo metai, žiūriu, kad daugelis dalykų kažkaip tvarkoma, reguliuojama ar daroma. Tad po tokio pasenimo belieka susitaikyti, bet susitaikymas nerimo nesumažina.
